Legendos istorija – oksimoronas, užgimęs galvoje beskaitant gynybos eksperto Aleksandro Matonio knygą „Garieliaus kariai“. Legenda arba mitas negali būti istorija pagal apibrėžimą. Legenda yra tai, iš ko „išgarinta“ istorija. Tai pasakojimas, kur faktas, jei toks kažkada ir egzistavo, nebėra toks svarbus. Autorius pabandė parašyti istorinę knygą apie legendas.

Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos (SOP) ir jų pagrindu sudaryti Afganistane veikę eskadronai „Aitvaras“ – bene paslaptingiausi Lietuvos kariuomenės daliniai. Nuo seno dalykus, kurių žmogus nežinojo, bandė paaiškinti pasakojimu, kur faktų koncentracija maža, tačiau daug neįtikėtino stebuklo. Aitvarai tapo šio žmogaus sąmonės traukinio keleiviais.

Amerikiečių žurnalistų Michael Yon ir Kat Argo tekstuose pilna legendų apie lietuvius karius. Pavyzdžiui, kad Afganistane aitvarai pagarsėjo, kaip pamišėliai, į kovines užduotis išvažiuojantys tik su neperšaunamomis liemenėmis ir apatiniais, visiškai neklausantys šiaip jau gerbiamų amerikiečių karių ir į jų replikas atsakantys „I don’t speak English“, o kaip pagarbų gestą amerikiečiams leidžiantys prižiūrėti savo motociklus. Kat Argo juos vadino mechanizuotais apokalipsės raiteliais ir mielai vaišinosi tuo, ką lietuvių kariai mėgsta: Lietuvos pievose surinktų ramunėlių arbata bei kava su lietuvišku medumi.

Daugelis žino, kad Aitvaras baltų mitologijoje yra būtybė nešanti doriems žmonės turtus, bet tik maža dalis žino, kad būta ir kitos pusės – Aitvarai blogiesiems nešdavo mirtį. Taigi eskadronams duotas „Aitvaro“ vardas jau iš karto lenkia kalbėti apie mitus ir legendas.

Knygoje „Gabrieliaus kariai“ mitų ir legendų beveik nėra – tai didžiausias knygos trūkumas. Tai istorinė knyga apie visame pasaulyje gerbiamų Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų genezę ir vystymąsi nuo Aukščiausiosios tarybos apsaugos būrių iki didelę kovinę patirtį sukaupusių Talibano medžiotojų.

Autorius surinko ir pavyzdingai surašė istoriją, tikrąja šio žodžio prasme – su datomis, faktais, aplinkybėmis ir t.t. Tai yra stiprioji knygos pusė. Kaip sakoma, „kai žinau, iš kur atėjai, žinau, kur einu“. Taigi besidomintys karyba, norintys suvokti, kokie tai kariai, specialiųjų operacijų padalinių specifiką, tai tikrai vertas dėmesio veikalas. Juolabiau, kad autoriaus gilus išmanymas nesunkiai juntamas.

Mėgstantiems legendas ir istorijas, kariuomene besidomintiems tik tol, kol tai apgaubta paslaptimis, ir vaizduojami antžmogiai kariai su žaibuojančiomis akimis – knygos geriau neskaityti. Nebent nuotraukas pažiūrėti būtų įdomu: be įspūdingo stoto vyrų, yra ir paprastų vyrukų. Beje, visi jie – užtušuotais veidais.

Visgi viena kita „razinka“ knygoje yra. Kai 2002 metais į Lietuvą atvažiavo Džordžas Bušas, jis paprašė, kad išlipant iš lėktuvo jį pasitiktų ne Garbės sargybos kuopos kariai, o „žaliūkai“. Tuomet pamatęs vieną iš jų pasakė: „Aš džiaugiuosi, kad mes toje pačioje pusėje“. Paskaitę šią knygą suprasite, koks teisus buvo JAV Prezidentas.

Aleksandras Matonis „Gabrieliaus kariai. Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija“, Versus aureus, 2014, 240 p.