Žiūrėdama per LRT Kultūrą filmą „Tūkstantį kartų labanakt“ prisiminiau prieš gerus metus perskaitytą rusų rašytojos Marinos Achmedovos knygą „Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“. Labai stiprus ir įtraukiantis pasakojimas, padedantis bent šiek tiek geriau suprasti, kaip ir kodėl kai kurie žmonės pasuka į radikalų savižudžio kelią.
Istorija paremta tikrais Dagestano moterų pasakojimais. Maskvoje gyvenanti, tačiau daug Šiaurės Kaukaze dirbanti knygos autorė – žurnalistė M. Achmedova sutiktų Dagestano moterų pasakojimus perkėlė į knygą ir iš jų sukurė vieną personažą – Chadižą.
Didžiąją knygos dalį pasakojamas merginos gyvenimas viename Kaukazo kaime: pilnas aiškių taisyklių, nusistovėjusių „pridera ir nedora“ stereotipų ir gilaus tikėjimo. Mergina auga pasaulyje, kur viskas labai aiškiai suskirstoma į juodą ir baltą, kur daugelis dalykų pagrįsta tiesiog tuo, kad tai „Alacho valia“. Esminis gyvenimo lūžis įvyksta Chadižai išvažiavus studijuoti į miestą. Kultūrinis šokas, kuriame susipina pažinimo džiaugsmas, laisvės pojūtis ir miesto amoralumas, išugdytų vertybių nepaisymas, „žema morale“ ir menkas tikėjimas. Knyga pagrindžia ir vieną iš priežasčių, kodėl tampama savižudžiais, ypač musulmonių moterų tarpe – nelaiminga meilė. Vos pradėjusi studijuoti Chadiža pradeda draugauti su vaikinu, kurį įsimylėjusi buvo dar nuo vaikystės, kai jis vasaromis atvažiuodavo į jos kaimą.
Svajones apie tradicines piršlybas, gražias vestuves ir laimingą gyvenimą pakeičia kitokia realybė – slaptos vestuvės ir gyvenimas atsiskyrus nuo visuomenės, kurioje jai, ir ypač jos vyrui, nesaugu. Vienas lemtingas rytas, kada nužudomas jos mylimasis, iš esmės pakeičia jos gyvenimą. Priglausta vyro draugų ji supranta, kad mylimasis buvo įsitraukęs į jai vis dar sunkiai suprantamą veiklą. Gyvenant vyro draugų tarpe jos požiūris į vertybes ir tikėjimą pradeda keistis. Ji pradeda tikėti būtinybe atkeršyti už vyro mirtį ir svarbiausia – galimybe kuo greičiau patekti pas Alachą – ten, kur ramu.
Labai įdomu stebėti kaip knygos autorė atskleidžia besikeičiantį žmogaus suvokimą. Kadaise buvusi naivi kaimo mergaitė, kuri baisėdavosi ir stebėdavosi savižudžių išpuoliais, negalėdama suprasti, kaip galima taip elgtis kažkieno vardan, pamažu tampa mergina, kuri pati savęs klausia: „Kaip anksčiau galėjau būti tokia akla? Kaip anksčiau galėjau galvoti, kad yra didingesnių tikslų už atsidavimą Alachui ir jo valios paisymą?“
Gamtą mylėjusi, už Kaukazo kalnų slypinčiu stebuklu tikėjusi mergina tampa juoda burka apsirengusia moterimi, kuri paskutinį kartą įlipa į didmiesčio autobusą.
Knygą skaitant išankstinius nusistatymus turinčiam žmogui galėtų pasirodyti, kad autorė savotiškai idealizuoja, romatizuoja radikalius islamistus – savižudžius. Iš tiesų autorė stengiasi nešališkai ir žurnalistiškai objektyviai dėlioti pasakojimą, neperša savo nuomonės, o tik atpasakoja surinktas istorijas. Kita vertus, savižude tapusios merginos „piešimas“ nesutirštinant spalvų tik dar labiau sustiprina įspūdį skaitytojams. Supranti, kad religija prisidengiantys savižudžiai tokiais negimsta, neatsiranda iš niekur, o dažniausiai staiga ar žingsnis po žingsnio tokiais tampa gyvendami šalia mūsų ir išgyvendami asmenines dramas.
Marina Achmedova, „Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“, Metodika, 2012, 368 psl.