Mano akių šviesos močiutė – Ukrainos patriotė – padovanojo man marškinėlius su užrašu „Maidan Forever“. Andrejaus Kurkovo knyga „Maidano dienoraštis“ savyje koduoja būtent tokią Maidano revoliuzijos sampratą. Ji prasilenkia su mūsų įsivaizdavimu, kas tuomet įvyko Ukrainoje ir kas tai per reiškinys.

Pernai metais lietuvių kalba išleistas rusiškai rašančio autoriaus „Maidano dienoraštis“ yra labai gudri, išmani knyga, turinti savyje daugybę sociokultūrinių dimensijų.

Jame susilieja du dienoraščio tipai – asmeninis ir visuomenės (kažkodėl nekyla ranka rašyti „valstybės“) dienoraštis. Į užsienio kalbas verčiamas autorius pateikia galybę faktų apie Maidano revoliuziją. Bet jie turėtų labiau nustebinti Vakarų auditorijas, nes mes apie tai ir taip nemažai žinome. Šalia to A. Kurkovas pasakoja apie savo gyvenimą – išvykas į susitikimus su skaitytojais kituose Ukrainos ir Europos miestuose, atostogas tuomet dar neokupuotame Kryme, bulviasodį ir t.t. Kitaip tariant, apie dalykus, dėl kurių karpytum ausimis klausdamas, o kam mums reikalingos tokia informacija? Pertekline ją vadintume.

Tačiau, mano nuomone, tie dalykai svarbesni už pačius faktus apie Maidaną ir jo gyventojus. Autorius su šeima gyvena, kaip pats sako, maždaug už puskilometrio nuo Maidano aikštės (nors pagal vietos aprašymą, sakyčiau, kad bent pora kilometrų) ir tai rodo, kad net revoliucijų metu vyksta gyvenimas, kuriame jo šešiolikmetė duktė rengia naktinį vakarėlį su karaoke ir likeriu, o sūnaus auklėtoja nutręšia 33 eurus klasės išlaidoms.

Kai 2014 metų rugpjūtį, vykstant karui Rytų Ukrainoje, važiavau į Kijivą ir Černihivą, tikėjausi, kad ten visi susirūpinę, skamba raudos ir liejasi ašaros. Nė velnio, jie grožisi šokančiais fontanais ir muilo burbulais. A. Kurkovas savo dienoraščiu tai meistriškai parodo.

Dienoraštis prasideda visiškai atsitiktinę dieną (nebent dideliu politiniu įvykiu laikysime meteorito nukritimą Kryme), nelabiau ypatingą dieną jis ir baigiasi. Taigi Maidanas yra reiškinys be pradžios ir pabaigos („Maidan Forever“). Tai išsiliejusi sąvoka, kurios neapibrėši nei laike, nei erdvėje, jei turėsime omenyje, kad dideli judėjimai vyko ir Prahoje, Kanados miestuose, Vilniuje.

Maža to, Maidanas sunkiai apibrėžiamas ir savo esme. Nors mes Lietuvoje matydavome nuo tribūnų kalbančius Vitalijų Klyčko, Petro Porošenko ar Arsenijų Jaceniuką, autoriui jie absoliučiai nesvarbūs, nes visiškai nekontroliavo Maidano. Dienoraštyje taip pat nėra ir revoliucionieriaus „tipažo“. Be abejo, dangiškosios šimtinės indėlis ir nuopelnai nekvestionuojami, tačiau kalbama ir apie kitus asmenis, kurie nežinia, ką veikė Maidane, o svarbiausia – po jo.

Anot autoriaus, šalies patrioto, palaikiusio revoliuciją ir linkinčio visuomenei gero, visas šis neapibrėžtumas Ukrainai naudos neduoda: dalis žmonių pasimetė laike ir nebesugeba sugrįžti iš revoliucinio laikotarpio į normalų gyvenimą, tad tampa „trimis šūviais“ problemas bandančiais išspręsti nevidonais. Deja, ne tik karo lauke, bet ir Kijivo centre.

„Maidano dienoraštis“ – išliekamąją vertę turinti knyga. Manau, kad ją turėtų paskaityti ne tik Vakarų šalių niurzgos, spangstantys apie racionalų bendradarbiavimą su Rusija ir jos remiamais asmenimis (koks ir buvo Viktoras Janukovyčius), bet ir ateities kartos. Aš ją perskaičiau su pasimėgavimu.

Andrej Kurkov „Maidano dienoraštis“, Vaga, 2015, 224 p.