Karinio dienoraščio žanras yra pasmerktas būti subjektyviu, tai yra, išpeikti vieną kombatantų pusę ir išaukštinti kitą. Jei ne tiesiogiai, tai bent tarp eilučių. Taip maniau iki tol, kol perskaičiau Polinos Žerebcovos „Polinos dienoraštį“. Tai knyga apie antrąjį Čečėnijos ir Rusijos karą, atskleidžianti, kad kare pralaimi visi.

P. Žerebcova gimė 1985 metais ir gyveno Grozne abiejų Čečėnijos ir Rusijos karų metu. Šiuo metu yra politinė pabėgėlė Suomijoje. Dienoraštyje antrojo Čečėnijos karo pažiba, pažadėjusi šaudyti teroristus išvietėse, paminėtas tik du kartus. Pirmą kartą, kad niekam negirdėtas Putinas yra perspektyvus politikas, antrą kartą (maždaug po metų) – kaip valdyti nesugebantis idiotas. Ir tai džiugina.

Knyga puiki autorės kilme, kaip tai keistai beskambėtų. P. Žerebcova turi ir rusų, ir čečėnų kraujo. Rusų ji laikoma čečėne, čečėnų – paniekinamai priimama kaip rusė. Dėl to ji karą aprašo nešališkai – pasakodama savo gyvenimo istoriją, kurioje yra neapykantos ir pasididžiavimo tiek okupantais, tiek čečėnais.

Autorė aprašo nuolatinius bombardavimus, sprogdinimus, snaiperių linksmybes šaudant nieko neįtariančius praeivius, nuolatinį maisto trūkumą ir vagystes, kai kaimynas nuolat kėsinasi pralobti tavo sąskaita. Beje, apie dosnumą ir atjautą taip pat rašoma.

Puikiausioje knygos scenoje pasakojama apie tai, kaip grįžusios namo autorė su mama aptinka du rusų kareivius, bandančius pavogti knygų. Kad nereikėtų vogti Polina ir jos mama rusė, kariams padovanoja albumą su Čečėnijos vaizdais ir Alos Dudajevos (buvusio Čečėnijos Prezidento, įkrėtusio rusams į kaulus pirmajame kare, žmonos) atsiminimų knygą.

Šiuos dienoraščius turėtų paskaityti tie, kuriems tautinės mažumos yra akivaizdi grėsmė šalies saugumui, galvojantiems, kad kitokia pavardė reiškia, kad asmuo prieš tave ranką karo metu pakels. Kaip rodo Polinos patirtis, kitataučiai kaimynai vėliau gali tapti geriausiais draugais, atnešančiais duonos kriaukšlę, o tautiečiai – pikčiausiais priešais, besikėsinančiais ją atimti.

O ir Rusijos kariškiai Grozne neklausė, kokios tautybės žmonės gyveno bombarduojamuose namuose. Šlavė viską iš eilės. Perskaitęs knygą ir žinodamas Kaukazo tautų charakterį tik užtvirtinau įsitikinimą, kad Čečėnijos korta Rusijos ateityje dar kaladėje. Klausimas, kada ir kas ją ištrauks.

Polina Žerebcova „Polinos dienoraštis“, Tyto Alba, 2015, 415 p.