Piratai – ką apie juos galima naujo pasakyti? Knygų ir filmų šia tema tiek, jog atrodo jau išsunkti visi įmanomi kampai. Colin Woodard savo knygoje „Piratų respublika“ („The Republic of Pirates“) parodo, kad nebūtina sakyti nieko naujo – tereikia papasakoti seną, bet paprastai ir teisingai.

„Piratų respublika“ yra populiariosios istorijos knyga, pasakojanti apie piratų aukso amžių, kai šie XVIII a. Bahamose sukūrė savo respubliką.

XVIII a. pradžioje piratai įsikurė Nasau, apie kurią turbūt teko girdėti iš įvairių filmų, kuriuose piratai dainuoja, apsikabinę butelį romo. Dainų ir daug romo ten iš tiesų buvo, tačiau taip pat budo demokratijos užuomazgų sumaišytų su visiška laisve ir anarchija. Buvo ir priplėštų gėrybių prekyba, o pati piratų valstybė taip sustiprėjo, kad prekyba tarp Amerikos ir Europos gerokai sumenko, tad galų gale teko įsikišti Britų imperijai.

Autorius apie piratų „valstybės“ susikūrimą ir griūtį pasakoja iš tokių piratų kaip Juodabarzdis ar Čarlzas Veinas perspektyvos. Ir, mano nuomone, jam velniškai gerai pasisekė. Pasakojimas ne tik intriguojantis, bet ir nuoseklus, leidžiantis susidaryti bendrą Karibų piratų kasdienybės vaizdą.

C.Woodard neromantizuoja piratų, tačiau ir neparodo jų kaip paprasčiausių plėšikų. Autorius pasakoja apie tai, kokiomis sąlygomis teko gyventi tuometiniams jūreiviams ir kodėl jie panoro ne sąžiningai dirbti, o plėšti prekybinius laivus. Kodėl jie norėjo ne kęsti kapitonų terorą, o pasirinko plaukioti po juoda arba raudona vėliavomis, kur galėjo demokratiniu būdu spręsti, ką daryti toliau, rinkti savo kapitonus ir būti laivo šeimininkais.

„Piratų respublika“ puikiai paaiškina, kodėl piratai yra tokia populiari tema iki šių dienų, o garsiausi kapitonai vis dar laikomi herojais. Tam tikra prasme, jie tokiais ir buvo.

Colin Woodard „The Republic of Pirates“, Pan Books, 2014, 336 p.