„Dievas visada keliauja incognito“ ir koučina mus visus

Dievas-visada-keliauja-incognitoNebūčiau skaitęs šios knygos, jei ne dvi priežastys: 1) Praeidamas pro knygyną pamačiau, kad ji yra pati perkamiausia ir 2) Kai prieš metus ieškojau darbo, viena personalo atrankos specialistė man siūlė perskaityti šią knygą (o tai gali reikšti arba kažką labai gero, arba kažką labai blogo).

Labai trumpai – ši istorija apie amerikietį, kuris atvažiavo į Paryžių, įsidarbina personalo atrankos agentūroje ir kai jau nori nusižudyti, pasirašo labai keistą kontraktą, kuriuo leidžia save koučinti kažkokiam keistam vyrui.

Pirmiausia, perksaitęs „Dievas visada keliauja incognito“ labai nenusivyliau. Istorija lengvai ir greitai susikramto, kai kurie jos posūkiai įdomūs ir kartais netikėti. Knygoje būta vienos kitos minties iš psichoanalizės, o ir kūrybinio rašymo akcentų galima rasti. Taigi, viskas kaip ir gerai. Bet…

Daugybė dalykų bado akis. Pirmiausia, pasakojimas kuriamas labai mechaniškai. Atrodytų, kad autorius pasiėmė kūrybinio rašymo pradžiamokslį ir kaip ten nurodyta naudoti įvairius dramos kūrimo įrankius, taip jis iš eilės juos ir naudoja. Jei esi perskaitęs nemažai knygų (o jei dar ir apie kūrybinį rašymą), tai antroje knygos pusėje istoriją seki praktiškai atspėdamas, kas tuoj nutiks.

Dalis pasakojimo posūkių yra tipiniai Lotynų Amerikos muilo operoms (taip, aš esu jų matęs). Iš serijos „tavo priešas yra tavo tėvas“. Iš pradžių tokie dalykai priverčia šyptelėti, bet po kiek laiko imi niurzgėti.

Laurent Gounelle pristatomas kaip asmeninio tobulėjimo specialistas. Ir knygoje jaučiasi „koučingas“ blogąja to žodžio prasme. Tokios primityvios gyvenimo pamokėlės, šabloniškos frazės ir „auksinės mintys“ iš gyvenimiškos patirties lobyno. Gal kam ir patinka, bet man tai stringa, o iki „Geležinės lapės“ iš vis dar toli.

Be kelių ryškių personažų, kitų veikėjų egzistavimas kūrinyje, sakyčiau, yra labai kvestionuotinas. Kam reikalinga nuogalė psichoterapeuto name arba kolegė, kuri vedasi herojų į keistą restoraną? Jie atsiranda ir pranyksta taip nieko per daug ir nepasakę, nepaaiškinę.

Be viso to, knygą skaityti galima. Ypač jei nekreipiate daug dėmesio detalėms, gyliui ir norite tiesiog neblogo pasakojimo.

Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“, Alma Littera, 2012, 360 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *