Kai žurnalistas Dovydas Pancerovas paskelbė, kad rašys knygą apie Ukrainą, tikėjausi, jog jis parengs reportažų ciklą iš savo kelionių po Maidaną bei frontą. Arba parašys ekspertinę-publicistinę knygą, kurioje bus daug skaičių, faktų, situacijos vertinimų.

Tačiau knyga „Kiborgų žemė“ buvo visiškai kitokia nei tikėjausi. Nors D. Pancerovą pažįstu asmeniškai (tegul kiekvienas tai turi omenyje, skaitydamas recenziją), nesitikėjau, kad jis sukurs tokį jautrų ir nuo pat pirmų puslapių įtraukiantį pasakojimą, kurį skaitai tartum gerą trilerį.

D. Pancerovas ne kartą lankėsi Ukrainoje ir iš Maidano bei Rytų Ukrainoje vykstančio karo fronto ruošė reportažus, tad natūralu tikėtis, kad knyga bus tų reportažų tęsinys. Tačiau pasakyti, kad knyga pasakoja apie žurnalisto darbo užkulisius Ukrainoje būtų tas pats kaip nepasakyti apie ją nieko. „Kiborgų žemė“ yra ne „už kadro“ žiniasklaidoje likusios istorijos, o iki tol neaprašyti paties autoriaus jausmai, potyriai ir kaip revoliucijos bei karo Ukrainoje sukrėtimai jį pavertė kitu žmogumi. Tai pasakojimas, kaip naivus vaikinas susiduria su tikru skausmu bei iš arti pamato, kaip atrodo iškankinti ukrainiečiai.

Knygoje autorius ne skaičiais ir faktais, o būtent jausmais perteikia Maidano ir karo žiaurumą, atskleidžia, kas tokio ten vyko, kad žurnalistui po to susijaukė gyvenimas ir prireikė psichologo patarimų.

Skaitydamas „Kiborgų žemę“ nejučia rašymo stilių ėmiau lyginti su knyga apie Šiaurės Korėją „Neturime ko pavydėti“. D. Pancerovas taip pat nepastebimai skaitytoją vedžioja nuo savo jausmų pasaulio prie sutiktų pakeleivių istorijų, o po to grąžina atgal.

Ketinau kritikuoti D. Pancerovą, kad nepasistengė „Kiborgų žemę“ paversti išliekamąją vertę turinčiu kūriniu. Tai yra, neaprašė Ukrainos ir Rusijos politinio konteksto taip, kad net ir po dvidešimties metų atsivertęs knygą skaitytojas suprastų, kas vyksta ir kodėl. Tačiau pagalvojau, kad Antrojo pasaulinio karo dalyvių atsiminimai taip pat nėra paversti istorijos vadovėliais ir vis vien juos su malonumu skaitau. Matyt, autorius nusprendė neapsunkinti teksto papildomais faktais ir datomis, o ateityje ši knyga vis vien bus įdomi Ukrainos įvykiais besidomintiems žmonėms.

„Kiborgų žemė“ turėtų sudominti ne vien politika ar karais besidominčius žmones, bet ir tuos, kuriems patinka gerai sukonstruotos istorijos ir įtraukiantis rašymo stilius.

Dovydas Pancerovas, „Kiborgų žemė“, Alma littera, 2017, 256 p.