„Bėgantis labirintu“: kai verčiau žiūrėti filmą

Bėgantis labirintuSakoma, kad geriausios knygos virsta filmais. Su tuo drįsčiau ginčytis, ir labai stipriai.

James Dashner knyga „Bėgantis labirintu“ susidomėjau po to, kai pažiūrėjau to paties pavadinimo filmą (The Maze Runner). Nors filmas man didelio įspūdžio nepaliko, pamaniau, kad knyga turėtų būti geresnė, tad pasičiupau ją iš fantastikos skyriaus knygyne.

Knygoje pasakojama apie vaikiną, patekusį į vien berniukų gyvenamą vietą, apsuptą neįveikiamo labirinto. Labirinto viduryje esančioje vietoje vaikinai gyvena, augina maistą, o elitas kasdien laksto po labirintą, žymi, kaip keičiasi jo sienos ir bando surasti išėjimą. Žinoma, pasirodžius pagrindiniam veikėjui įprasta tvarka ėmė griūti, kitą dieną į labirintą atsiunčiama paslaptinga mergina ir visiems ima grėsti mirtinas pavojus.

Siužetas, kaip jau supratote, nėra kažkuo ypatingas ar labai išskirtinis. Net jeigu šią knygą vertintume kaip paaugliams skirtą nuotykių literatūrą, ji yra visiškai nuspėjama vidutinybė be jokių įmantrybių, paslėptų minčių, ar bent kiek smegenis verčiančių pamankštinti detektyvinio romano detalių.

„Bėgantis labirintu“ veiksmo atžvilgiu, deja, visai nebėga. Knyga iš pat pradžių žengia vėžlio žingsniu, veiksmas beveik nesirutulioja, tad nenustebčiau, jeigu visi paaugliai, kurie atsiverčia šį kūrinį, numestų jį į šoną jau po keliasdešimties puslapių. Tačiau, turiu pripažinti, kad nuo knygos vidurio veiksmas ima rutuliotis didesniu greičiu ir ima priminti tikrą nuotykių knygą.

Tačiau turiu atkreipti dėmesį, kad kūrinys yra tamsus. Turint omenyje, kad pagrindinė auditorija visgi yra paaugliai, veiksmo ir kovų scenos yra detalios, aiškiai aprašančios mirtį. Tačiau tai, turbūt, yra patys detaliausi aprašymai, o štai veikėjai sukurti paviršutiniškai, besimėtantys ir neturintys aiškių savybių.

Apskritai, šios knygos paaugliams, kuriuos siekiama sudominti skaitymu, nerekomenduočiau, nes lėta įžanga juos atbaidytų. Suaugusiajam su šia knyga taip pat nėra ką veikti, tad tai vienas tų atvejų, kai siūlau ne skaityti, o pažiūrėti filmą.

James Dashner „Bėgantis labirintu“, Obuolys, 2014, 476 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *