Skaitytojau, iš pagarbos Tau turiu prisipažinti – šitos knygos aš neperskaičiau iki galo. Perskaičiau pusę. Ir ta pusė man patiko, kai bus nuotaikos pabaigsiu. Rekomenduoju imti ir skaityti. Jeigu gausi.

Anton Hansen Tammsaare – XX amžiaus pradžios estų rašytojas, toks vietinis Vincas Mykolaitis – Putinas arba jo mišinys su Žemaite. Nepriklausomos Estijos laikotarpiu tarpukaryje parašytas autoriaus penkiatomis „Tvarka ir teisingumas“ pamažu verčiamas į lietuvių kalbą ir gal jau greitai – po kelių dešimtmečių – galėsime susipažinti su pažangios kaimynės literatūriniais lobynais.

Ironijos gaidelė čia dėl to, kad pirmas tomas išleistas 2009 metais, o štai antrojo reikėjo laukti iki 2017 metų. Ir jis išleistas (dabar jau galite prisėsti) 200 egzempliorių tiražu! Jei ne pažintys Estijos Respublikos ambasadoje Lietuvoje, tai čia dar klausimas, ar man būtų pavykę knygą gauti. O jei rimtai – didžiausia pagarba „Krantų“ redakcijai, kad šis leidinys apskritai pasirodė.

Taigi, A. H. Taamsaare penkiatomis vadinamas estų valstiečių epu. Pirmajame, mane itin sužavėjusiame tome, kalba ėjo apie kainą, kaimynų kovas dėl griovio ir pan., o štai antrajame Indrekas Pasas, valstiečių sūnus, jau atkeliauja į urbanizuotą vietovę mokytis. Ir naratyvo toliau neišdavinėsiu, pabandykite susirasti knygą, jei gudrūs, ir perskaitykite patys.

Man ši knyga patiko tuo, kad kalba apie estiškąjį charakterį, tautinę pasaulėžiūrą. Štai jums tokia citata: „Jūs didesnis ir protingesnis, jūs esat estas, žiūrėkite, kad latvis nepermokėtų, – direktorius kreipėsi į Indreką, tuo pat metu duodamas pinigus latviui“. Ir panašių estiškos arogancijos prieš latvius ženklų galime rasti visoje pirmojoje knygos pusėje.

Man kilo daug minčių kaip literatūra, kurią, beje, estukai skaito mokykloje taip, kaip mes skaitėm „Brisiaus galą“ ar „Ad astra“, veikia tautinę tapatybę. Nesu edukologas, bet, kaip dabar kalba, reikia vaikams aiškinti, kad jie jėga ir, kad jie viską gali pasiekti. Matyt, kai mažam estui sako, kad jis geresnis už latvį bei šiaip labai protingas, irgi lemia kažką (aišku, kol tai nepereina į šovinizmą). Suprantu Kristijono Donelaičio „Metų“ genialumą (nors ir supratau tai ne dešimtoje klasėje, o antrame magistro kurse), bet ko gali pasimokyti lietuviukas iš Slunkiaus arba tų būrų, kur užpakalį spragilais kasėsi? Tautiniai momentai, po šimts pypkių.

Aplenkė estai mus jau tarpukariu. Net literatūroje. Ir vieną kartą, primenu, vos neaplošė krepšinio aikštelėje.

Anton Hansen Taamsaare „Tiesa ir teisingumas“ II tomas, Krantai, 2017, 420 p.