„Dulkės“: kai jas verta nupūsti nuo knygos

DulkėsYra knygų, kurias suskaitai per vakarą, o yra tokių, prie kurių grįžti tik po ilgokos pertraukos. Ir tik todėl, nes reikia baigti skaityti. Hugh Howey trilogiją užbaigianti knyga „Dulkės“ yra viena tų knygų, prie kurių grįžau tik po keletos mėnesių pertraukos. Ir labai gerai padariau, mat knygos pabaiga išgelbėja visą istoriją.

Apie pirmąją trilogijos dalį „Šachta“ bei jos tęsinį „Pamaina“ jau rašiau anksčiau. Trečiojoje dalyje toliau pasakojama apie požeminėse šachtose tūnančius paslaptingo maro nuniokotos žemės gyventojus. Šios dalies veiksmas chronologiškai labiau susietas su pirmąja, tačiau tuo pačiu persipina ir su antrąja dalimi.

Knygos herojai šioje istorijos dalyje pagaliau išsiaiškina, kaip gyvybė žemėje buvo išnaikinta, o visi likę žmonės apgyvendinti tam specialiai iškastose požeminėse šachtose. Bijau atskleisti įdomiausias paslaptis, tad apie siužetą daugiau nepasakosiu.

H. Howey trilogija yra originali, mintys įdomios, tačiau „Dulkės“ nuo pat pirmųjų puslapių neužkabina. Autorius šioje dalyje daug dėmesio skiria vidiniams veikėjų išgyvenimams, jų skausmui, norui pamatyti gyvą, nenuniokotą pasaulį, tačiau tai daro gremėzdiškai. Ne kartą mano mintys nuklysdavo kažkur kitur ir tekdavo iš naujo susivokti, apie kurio veikėjo vidinį pasaulį skaitau.

Tačiau tokia lėta ir ne itin vykusi istorijos dalis tęsiasi iki maždaug knygos vidurio, o tuomet autorius grįžta į pirmajai daliai įprastą ritmą: daug veiksmo, įvairių siužeto vingių ir aštrių pojučių. Be to, mano galva, puikiai atskleistas į nelaimę patekusių žmonių bandos instinktas.

Knygos pabaiga nėra nenuspėjama. Priešingai, kiekvienas skaitytojas bent kiek plačiau susipažinęs su moksline fantastika ar šiaip veiksmo knygomis, tikrai gali nuspėti tolimesnę įvykių eigą. Tačiau H. Howey tuo ir sužavi – jis leidžia atspėti, kas vyks toliau, tačiau skaityti norisi jau vien dėl to, kad įsitikintum, ar esi teisus.

Jeigu sugebėsite įveikti knygos pradžią, būsite apdovanoti tikrai gera knygos pabaiga. O jei vis dar mąstote, ar verta pradėti šią trilogiją, galiu pasakyti, kad verta – jos istorijos negadina net ir sunkiai virškinama antroji dalis.

Hugh Howey, „Dulkės“, Alma littera, 2017, 400 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *