Apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.
Literatūrinis dialogas apie vieną juodžiausių Lietuvos istorijos dėmių Holokaustą galėjo tapti tautą nuo persekiojančių atminties konvulsijų gydančiu naratyvu. Gavosi kaip visada – atrodo, pritrūko ir gebėjimų, ir noro.
Pernai metais Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kurioje turėjo būti kalbėta apie lietuvius, kartu su naciais išžudžiusius beveik visus mūsų bendrapiliečius žydus, sukėlė diskusijų audrą. Pati knyga, tiesa, buvo ne apie žydšaudžius, o labiau apie pačią autorę, kaip dabar už šitą kūrinį jos visi nemėgs ir kaip kartu su Efraimu Zurofu važiuojant po šalies kaimus „ant kuro“ metėsi per pusę.
Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“ šiame naratyve turėjo būti atsakymas, kad dėl Holokauste dalyvavusių tautiečių lietuviai netampa žydšaudžių tauta, o žydšaudžių vaikai nėra atsakingi už tėvų ar senelių padarytus nusikaltimus. Ar ši autoriaus pozicija teisingesnė už R. Vanagaitės – kiekvieno asmeninis moralinis pasirinkimas. Visgi knyga savo tuštuma panaši į „Mūsiškiai“.
Galbūt tai nuskambės juokingai, bet taip atrodo net vizualiai. Didesnio šrifto net knygose vaikams dar nesu matęs, prieš kiekvieną interviu visas puslapis skiriamas viso labo vienam sakiniui – citatai (net jei ji paimta iš 3 eilučių ilgio teksto ir sudaro vos ne pusę viso interviu). Kitaip tariant, viskas atrodo kaip triukai, kuriuos būdami studentais kai kas naudojo, kai daugiau nebėra ką rašyti, o iki dėstytojo nurodyto normatyvo dar trūksta.
Knygos turinį didžiąja dalimi sudaro 35 interviu su žydų žudynėse dalyvavusių asmenų vaikais ir anūkais. Interviu blokas susideda iš trijų dalių: žydus Holokausto metais gelbėjusio lietuvio fotografijos ir trumpo aprašymo, žudant žydus ar konvojuojant juos į sušaudymo vietas dalyvavusio asmens giminaičio citatos per visą puslapį, žudiko bylos ir autoriaus pokalbio su tuo giminaičiu. Šiais elementais bandoma atskleisti knygos žinią – „lietuvių tauta nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų“. Pirmas elementas tai lyg ir patvirtina, taip pat daugelis nuoširdžių interviu, kur pašnekovai patys gailisi dėl tėvų padarytų darbų. Bet ne visi. Kai kuriuose interviu autorius taip spaudžia pašnekovą tarsi norėtų išgirsti, kad šis gailisi dėl giminaičio darbų ir tai kiek prasilenkia su knygos idėja.
Dalies interviu turinys yra perteklinis. Pavyzdžiui, keliuose interviu randami tokie klausimai kaip „Ar galiu publikuoti šį pokalbį knygoje?“, kas yra leidybinė biurokratija (juolab, kad aš, skaitytojas, jau perskaičiau tą interviu knygoje). Kai kurių pokalbių tiesiog nėra, nes susisiekus su pašnekovais jie atsisako kalbėti. Ar knygai svarbu, kad kas nors nekalba? Taip, nes atsisakymas kalbėti yra moralinė pozicija. Bet vienas sakinys, kad kalbėti atsisakė kažkiek pašnekovų, man, skaitytojui, būtų pakankamas.
Galų gale, perskaičius daugiau nei pusę interviu kartojasi tos pačios reakcijos, emocijos, teiginiai, kartais net ištisos pašnekovų frazės. Jeigu knygoje liktų 10 geriausių interviu, jos kokybė niekuo nenukentėtų. Juolab, abejočiau, ar tikrai interviu šiai knygai yra geriausias žanras (nors ir pigiausias laiko kaštų prasme) ir ar geros medžiagos yra pakankamai gerai knygai. Iš to teksto, kuris atspausdintas, tikrai galėjo išeiti puikių apybraižų arba publicistinių tyrimų ciklas interneto portalams ar spausdintiems leidiniams. Keletas istorijų labai įdomios, bet jos paskęsta tarp kitų vienodų interviu.
Beje, istorikas Vytautas Anušauskas knygos anotacijoje pastebi, kad dar nematė „tokiu kampu nagrinėjamos šios temos“. Lietuvoje gal ir ne, bet 2011 metais pasirodė dokumentinis filmas „Hitlerio vaikai“ (angl. „Hitler’s Children“, rež. Chanoch Zeevi), kuriame ir kalbinami artimiausių Adolfo Hitlerio galvažudžių palikuonys. Kampas toks pat, bet svoris kaip plyta prieš plunksnelę. Vienas faktas greitam anonsui – Gestapo įkūrėjo Hermanno Goeringo dukterėčia Bettina pasidarė sterilizavimo operaciją, kad „į pasaulį nepaleistų dar vieno monstro“.
Kaip jau supratote, ši knyga manęs nesužavėjo. Manau, kad norint atlikti tautos „psichologinę autoterapiją“ (kaip knygos nugarėlėje rašo žurnalistas Vytautas Bruveris) reikalingos kur kas didesnės kūrybinės pastangos. Tam mums reikia savo Svetlanos Aleksijevič.
Arkadijus Vinokuras „Mes nežudėme“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2017, 300 p.