Knygos apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.
Eksperimentas buvo labai paprastas. Priėjus pusamžei knygyno konsultantei paklausiau, ką ji rekomenduotų literatūros „gurmanui“. Įteikė (ir dar neprimityviai papasakojo) dvi knygas. Viena iš jų – Julian Barnes „Laiko triukšmas“. Nebebūsiu arogantiškas ir dažniau pasitikėsiu knygynų darbuotojų kompetencija.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad įteikta knyga nėra literatūros debiutanto ar kol kas neatrasto talento darbas. J. Barnes yra gerai žinomas rašytojas, gavęs ne vieną prestižinį apdovanojimą ir turintis savo „Wikipedia“ biografiją daugiau nei 40 kalbų, įskaitant estų ir lenkų (bet ne lietuvių). „Laiko triukšmas“ jau buvo pripažinta metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“ ir kitų. Taigi, rekomendacija buvo motyvuota ne tik asmeniniu skoniu, bet ir autoritetų įvertinimais.
Pagrindinis knygos herojus – kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius (taip, tas pats) – menininkas, priverstas gyventi ir kurti totalitarizmo sąlygomis, ieškoti moralinio kompromiso tarp noro išreikšti save ir sistemos reikalavimų, taip pat išlaikyti balansą tarp, sakykime, prigimtinio unikalumo ir sistemos mėginimų apšaukti pačio kūrybą „jovalu vietoj muzikos“.
Kūrinys yra kafkiškai absurdiškas. Daugybė detalių priverčia prunkštelėti ir tuo pačiu susimąstyti, iš ko prunkšti. Pavyzdžiui, Stalino skambutis autoriui su pasiūlymu vykti į Jungtines Amerikos Valstijas kaip vienam iškiliausių Tarybų Sąjungos kompozitorių, kuriam reguliariai teikiamos tarybinės premijos. Tuo tarpu kai pačio diktatoriaus iniciatyva D. Šostakovičiaus kūrinys jau kuris laikas buvo draudžiamas. Nuolatinį absurdą kuria tai, kad vieną iškiliausių XX amžiaus muzikos genijaus, šlovę pelniusio būnant vos 19 metų, likimą sprendžia vagis Stalinas ir kaimietis Chruščiovas.
Meistriškai kuriamas absurdiškumas yra viena iš dviejų didžiųjų knygos stiprybių. Viena vertus, pati medžiaga gana absurdiška. Kita vertus, tai didelis autoriaus nuopelnas, nes, deja, vakarietis rašytojas retokai sugeba parašyti apie tarybinį totalitarizmą, suvokdamas jį giliai ir nesuprimityvindamas. Tai yra, nenusileisdamas iki tuščių parduotuvių lentynų ir neegzistuojančių bananų, o kalbėdamas universaliomis kategorijomis. Ne, bananas nėra universali kategorija.
Antrasis laikantysis knygos polius – puikūs, gabiai į pasakojimą įpinti filosofiniai intarpai. Drįsiu pateikti šį: „Būti didvyriu kur kas lengviau negu būti bailiu. Didvyriu tampi akimirksniu – kai išsitrauki šautuvą, numeti bombą, paspaudi sprogdiklį, šauni į tironą, o paskui į save. O bailio karjera trunka visą gyvenimą. Negali atsipalaiduoti. Turi numatyti, kada vėl teks teisintis pačiam prieš save, drebėti, gūžtis, vėl patirti kerzinių batų skonį ir savo paties apgailėtiną menkystę“. Nemanau, kad reikia daugiau išsiplėsti apie tai, kaip autorius valdo plunksną.
Nemažesnį įspūdį skaitymo „gurmanams“ turėtų palikti ir knygos dizainas, nes tai taip pat yra vienas iš tekstų plačiąja prasme. Viršelio faktūra, dizainas ir popierius kiek primena seną sąsiuvinį, tarsi skaitytum kieno nors dienoraštį. Tai puikiai įsilieja į knygos pasakojimą – nors kūrinys parašytas trečiuoju asmeniu, jame daug asmeninių išgyvenimų, paimtų iš kompozitoriaus užrašų, artimųjų pasakojimų. Taigi, dizainas tampa skaitymo jausenos katalizatoriumi. Šekit pašluoste į veidą, žmonės, skaitantys knygas savo „Kindle“! (P.S. aš dažniausiai esu vienas iš Jūsų.)
Pagrindinis knygos trūkumas (nors tai tik asmeninio skonio objektas) – man ji primena Antaną Škėmą, suvyniotą į „Baltą drobulę“. O A. Škėma negali pasigirti, kad aš esu jo gerbėjas. O jei rimtai – knyga yra lėta, kartais skaitydamas tiesiog atitrūkdavau nuo pasakojimo ir nebeatrasdavau kurioje vietoje „atsijungiau“. Knygą skaičiau nepadoriai ilgai – beveik savaitę. Pats D. Šostakovičius man primena Antaną Garšvą – pilką tipą, ramiai plaukiantį pasroviui, nesiryžtantį kovoti, net ir tada, kai telefonu priešgyniavo Stalinui. Nors ir gera ta citata apie didvyrius ir bailius, bet bailių irgi simpatingesnių būna.
Visgi, tai jau tik mano skonio reikalas ir jei kam patiko „Balta drobulė“, tai šita knyga bus pats tas.
Julian Barnes „Laiko triukšmas“ Baltos lankos, 2017, 208 p.