„Afganistano daktaras“ išsigydė mačizmą

a6d96cc3Knygos apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.

Niekaip nesuprantu, kaip didžiąją egzistencijos dalį kariavusi ir savo valstybingumo simboliu karžygį laikanti tauta negali parašyti geros knygos apie karą. Dėl to pasirodžius lietuvio autoriaus knygai, bent kvepiančiai paraku, stveriu ir tikiuosi kažko, kas šitą literatūros ligą išgydytų. „Afganistano daktaras“ su savimi nešėsi skalpelį, kuris skrodė neblogai, bet galėjo būti ir aštresnis.

Kad knygos autorius yra kompetentingas kalbėti apie Afganistane dirbančio gydytojo kasdienybę, klausimų nekyla. Vilius Kočiubaitis – Lietuvos kariuomenės karo gydytojas, majoras, dvejus metus tarnavęs Afganistane, Kabulo ir Goro provincijose. Puslapiuose tai atsispindi ne tik medicininių terminų gausa, populiariausių sveikatos sutrikimų karo alinamoje šalyje išmanymu, bet ir žiniomis apie visuomenės socialinę sąrangą.

Būtent šie dalykai – patirtis ir žinios iš pirmų lūpų – kuria didžiausią knygos vertę. Gryna biografija būtų neįdomu. Šūvis į dešimtuką galėjo būti žanras, kurį išvystė apie Senovės Romą rašantis italų paleontologas ir mokslo populiarinimo knygų bei laidų autorius Alberto Angela, kai istorines ar socialines žinias patraukliai sukomponuoja į pasakojimą. Tačiau autorius pasirinko romano žanrą. Ir pasirodė, kad net turint kalnus ir dykumas geros medžiagos, ne taip paprasta parašyti stiprų romaną.

Knygoje pasakojama apie lietuvį chirurgą Vilhelmą Vėberį, grįžusį į Afganistaną gydyti vietinių gyventojų. Kaip ir priklauso geram romanui, yra čia ir meilės, ir blogio jėgų, ir viena kita komiška situacija ar dialogas. Nėra šitoje knygoje karo (pagrindinis herojus net neiššovė), tik jo atspindžiai ligoninėse, miestų gatvėse ir vietinių gyventojų sąmonėse. Taigi knygos nelabai galima priskirti kategorijai „lietuvių knygos apie karą“, tačiau nebūtų tame nieko baisaus, jei rastųsi kiti geram romanui pageidautini atributai.

Pirmiausia, pagrindinis knygos veikėjas Vėberis atrodo gana šizofreniška asmenybė, o šiame kontekste tai nieko gero nesako. Knygos pradžia, pripažinsiu, iškart sunervino. Atrodė, kad Vėberis bus tipinis holivudinio karinio naratyvo veikėjas, toks savimi pasitikintis, visus šūdžiais vadinantis, iš vietinių išsidirbinėjantis ir pasaulį gelbėjantis „karo mačo“. Na, žinote, toks, kokių šiaip nebūna ir kurie knygose atrodo tokie „durni“, kad šauniojo kareivio Šveiko filosofiniai metmenys jiems saugiklius išmuštų. Tačiau kažkuriuo momentu supratau, kad jau skaitau pasakojimą apie intelektualų, vietinę kalbą mokantį ir kultūrą suprantantį, santūrų vyriškį, kuris irgi daro klaidas, pergyvena dėl jų. Ir, dievaži, jis man patiko. Klausimas tik – kaip įvyko tas virsmas ir kodėl, nes pasakojime nėra stiprių sukrėtimų ir rimtų emocinių lūžių.

Kiekvienas knygos veikėjas neša savitą žinią, taigi atlieka literatūrinę funkciją ir egzistuoja ne šiaip sau. Tiesa, jų atsiradimas ir dalyvavimas romane struktūriniu požiūriu kartais atrodo keistas. Kai kurios pasakojimo linijos (pavyzdžiui, elgetos ir luošės) ne darniai įsilieja į pasakojimą, o veikiau priklijuojamos kartkarčiais perpinant su kitomis siužetinėmis linijomis. Tuo tarpu Vėberio meilužė Belgė po vieno apsilankymo pas jį tiesiog dingsta iš pasakojimo. Iki pat pabaigos lauki, kol ji atsiras ir paaiškins ką nors, bet tai nenutinka. Knygoje daug veiksmo, įdomių situacijų, tačiau nėra vieno įvykio, link kurio visa istorija judėtų. Turbūt dėl to atrodo, kad knyga baigiasi ne ten, kur jau būtų laikas, o ten, kur autorius pagalvojo: „Gerai, tiek užteks“. Taigi pabaiga irgi kiek nuvilianti.

Antras siaubingas dalykas – nešvankūs Vėberio ir Belgės dialogai. Jie tikrai nėra aistringi ar sukeliantys norą sulaukti, kaip gi toliau vystysis tų dviejų šelmių pokalbis. Tie dialogai tiesiog juokingi. Atrodo, kad iš visų patirčių, kurių Afganistane pasisėmė autorius, intymaus bendravimo su moteriškėmis tikrai buvo mažiausiai. Ir tai nėra blogai, turint omenyje, kokiomis ligomis sergančių pacientų knygoje aprašyta daugiausia.

Ir po šūsnies kritinių pastabų turiu pasakyti, kad tai visgi geras romanas, jį norisi skaityti nesustojant ir nesigailiu, kad vieną savo savaitgalį praleidau su „Afganistano daktaru“. O lietuviškos literatūros istorija dar laukia gero romano, kur veikėjas nebūtų mačo, būtų karo ir pafarširuota poteksčių, o priešai nebūtų neįtikinamai buki.

Vilius Kočiubaitis „Afganistano daktaras“, Alma Littera, 2017, 328 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *