Vytautas Didysis ir Voldemortas „Aukso rūmuose“

03auksoKnygos apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.

JAV prezidento Baracko Obamos inauguracijos dieną į Niujorką atsikrausto paslaptinga turčių šeima iš Indijos. Po ketverių metų visą Niujorką supurto nauja rinkimų drama, kurios centre – neįvardintas juokdarys su keista šukuosena. Po šitokių knygos nugarėlėje išdėstytų akcentų tikėjausi „Kortų namelio“. Perskaičius maždaug pusę knygos namelis sugriuvo ir atsirado „Aukso rūmai“.

Prestižinės „Bookerio“ premijos laimėtojas Salman Rushdie pasakoja istoriją apie su Indijos mafija susijusią šeimą, pabėgusią iš gimtosios šalies, susigalvojusią romėniškus vardus ir apsigyvenusią ištaigingame name prestižiniame Niujorko rajone. Ten ir vyksta pagrindinis romano veiksmas. Jokių kortų namelių, jokių Baltųjų rūmų, senatų ar kongresų. Visgi nors knygoje nėra politinių intrigų, politiniai įvykiai išlieka svarbūs kūriniui: jie parodo, kad politika yra tik nedidelė visuomeninių įvykių dalis ir žmonių likimai vystosi nepriklausomai nuo politinių reiškinių.

JAV Prezidento rinkimus laimėjęs asmuo, kurio vardas romane neminimas, o jis vadinamas juokdariu žaliais plaukais, žaismingai prisijungia prie Vytauto „Milžino paunksmėje“ ar Voldemorto „Hario Poterio“ epopėjoje. Jie nedalyvauja pasakojimo veiksme (Voldemortas atsirado irgi ne nuo pačios pradžios), tačiau jų, kaip galios centro egzistavimas, padeda formuoti veikėjų paveikslus, o kartais ir elgseną.

Visgi stipriausia autoriaus audžiamos fabulos gija – žaidimas su laiku. Pirmiausia skaitytojui parodomas rezultatas, o tik paskui papasakojamas visas procesas, kaip tas rezultatas gautas. Toks apverstas naratyvas leidžia pačiam skaitytojui narplioti detektyvą skaitant ir bandant atspėti istorijos posūkius. Išduosiu – istorija tokia gera, kad nuspėti, kaip viskas baigsis, sudėtinga iki paskutinių pastraipų.

Antroji kūrinio stiprybė – kinematografiškumas. Pasakotojas – jaunas režisierius Renė Unterlindenas – stebėdamas pagrindinių romano herojų Goldenų šeimos gyvenimo peripetijas ieško inspiracijos savo pirmajam kino filmui. Kinematografiškai mąstančio pasakotojo istorijoje nuolat įpinami kino kalbos elementai. Pavyzdžiui, pasakant, kad situacija, kurioje jis atsiduria, turėtų būti nufilmuota vienokiais ar kitokiais kameros judesiais, sumontuota tai tokia, tai anokia montažo technika. Toks dviejų menų – kino ir literatūros – susidūrimas padeda reguliuoti kūrinio tempą ir emocinį intensyvumą, tai išryškinant situacijų dramatizmą, tai lėtinant kūrinio tempą.

Šiame nenuspėjamų aukso gijų audinyje pripinta tiek temų, kad užtektų kelioms knygoms. Atrodo, kad autorius į vieną kūrinį bandė sudėti tai, kuo gyveno knygos rašymo metu, todėl istorija kartais primena šiukšlynėlį, kuriame reikia surasti tai, kas išties svarbiausia istorijai. Visgi pagrindinę temą suvokti gana nesudetinga: viskas sukasi aplink tapatybės paieškas, prie to nuolat grįžtama. Nesvarbu, ar tai būtų tautinė, lyties, politinė, profesinė ar kokia tik nori tapatybė. Pagrindinis kūrinyje keliamas klausimas – kas aš esu? Deja, atsakymai visais atvejais personažams neišeina į gera.

Tapatybės problemą puikiai sustiprina įvairių kultūrų ir kontekstų gausa. Romanas prifarširuotas ne tik Azijos, JAV, arabų, graikų ir romėnų kultūrų ir mitologijos, bet ir šiuolaikinių politikos, literatūros ir kino kontekstų. Tiesa, kartais autorius perlenkia lazdą, norėdamas pasipuikuoti savo žiniomis, kurios romanui nieko neduoda. Eseistika, kurioje kontempliuojama, pavyzdžiui, Luis Bunuel filmo, problematika iškrenta iš konteksto, todėl perskaitai, pamirksi akutėmis, atsitokėji ir grįžti prie įtraukiančio pasakojimo, bandydamas iš naujo įsilieti į siužeto ritmą.

Taigi nors knyga buvo ne tai, ko tikėjausi, turinti trūkumų, nebuvo gaila, kad jos spausdinimui nukirsti keli medžiai. Pirmoji knygos pusė atrodė nykoka (turbūt todėl, kad joje buvo nemažai aprašymų, o jie nėra stiprioji šios istorijos pusė), tačiau įpusėjus, knygą paleisti iš rankų buvo sunku ir užteko vos kelių prisėdimų.

Be to, tai geras romanas „Verslo klasės“ skaitytojams: įtraukiantis, pritrombuotas gudrių kontekstų ir – kas retai nutinka Lietuvoje – kalbantis apie verslo pasaulį.

Salman Rushdie „Aukso rūmai“ Sofoklis, 2017, 448 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *