Apie Beatos Tiškevič knygą „Vyvenimas“ esu tikrai girdėjusi, tikrai ne kartą esu ją mačiusi tiek pristatomą TV eteryje, tiek knygynuose, naujienų portaluose. Tačiau nė karto man nekilo mintis, kad norėčiau ją perskaityti, ar kad apskritai ji yra verta mano dėmesio.
Taip, manau, buvo dėl kelių priežasčių – visų pirma, niekada nesidomėjau pačia Beata ar jos veikla, tai kuo gi gali man būti įdomus jos gyvenimas? Visų antra, mėgstu skaityti apie žmones, kurie kelis kartus viršijo kitų žmonių galimybių ribas ir kurių gyvenimai sugeba įkvėpti dideliems žygdarbiams. Taigi, ši knyga į mano interesų ratą nepakliuvo.
Tačiau visgi mano kolegė nutarė ją man paskolinti, pasakiusi: paskaityk. Knyga ilgokai gulėjo ant lentynos ir laukė savo eilės. O kai sulaukė – nustebino. Perskaičiau ją per vieną savaitgalį (turint omenyje, kad turiu mažą vaiką su itin dideliu dėmesio poreikiu, o dar vyksta Pasaulio futbolo čempionatas!), kas vyksta itin retai. Paprastai knygas skaitau gana ilgai, kartais pradedu ir užmetu, nes jos būna tokios neįdomios, kad nekyla noras skaityti toliau.
Taigi, prie esmės. Ši knyga mane įtraukė dėl kelių priežasčių – ji parašyta gana lengvai skaitomu stiliumi, todėl neapkrauna. Tačiau tuo pat metu ji verčia daug ką apmąstyti. Visų pirma, tokią banalią tiesą, kad iš tiesų mes visi esame žmonės – su nesėkmėm, baimėm, nevykusiais projektais, nelaimingomis meilėmis, nesuprastais darbais, savęs paieškomis ir t.t. Nors ši knyga apie vieno žmogaus – Beatos Tiškevič – gyvenimą, joje save atrasti galėtų kiekvienas. Tos gyvenimiškos situacijos, pamokos, itin atvirai pasakojami jausmai, emocijos – visa tai yra pažįstama. O mes juk mėgstame bent pro rakto skylutę pažiūrėti į kito žmogaus gyvenimą, be nutylėjimų ir instagraminių pagražinimų.
Ši knyga taip pat apie tai, koks visgi iškreiptas šiuolaikinis gyvenimas. Čia turiu omenyje tą iliuziją, prie kurios labiausiai, matyt, prisideda socialinių tinklų populiarumas – mums atrodo, kad žmonės gyvena gražų, tobulą gyvenimą. Iš tiesų tai – tik ledkalnio viršūnė, už kurios, „po vandeniu“, yra kur kas daugiau dalykų, kurių nesinorėtų demonstruoti viešai. Atrodo, žmogus tiesiog ėmė ir atsirado ten, kur dabar yra. Bet tiesa yra ta, kad žmonės eina per ugnį ir vandenį, suklumpa, šliaužia, atsikelia, eina toliau, pagriūva, guli, atsikelia ir eina toliau. Kas mato tą tikrą, realų kelią? Beata jį rodo – ji knygoje nusiima kaukes ir iškloja visas kortas ant stalo, garsiai pareikšdama: štai tokia aš esu, štai toks mano kelias ir mano istorija. Galiu tik įtarti, kaip buvo nelengva ryžtis šitaip save apnuoginti.
Ir ne tik save. Kai kurios aprašomos scenos priverčia jaustis labai nejaukiai, atrodo, lyg pats dalyvautum, sėdėtum šalia. Tai rodo, kad autorė moka perteikti akimirkos emociją, kuri užkabina ir skaitytoją. Štai pati pirmoji scena – Beatos pokalbis su mama – priverčia jaustis nejaukiai, bet kartu ir taip pažįstamai. Juk visi esame turėję ne itin malonių ir komfortiškų pokalbių su tėvais. Ir čia kitas stiprus knygos aspektas – tą jausmą pažįsta bene kas antras Lietuvos vaikas, išaugintas sovietinės kartos tėvų. Dauguma jų darė labai panašias klaidas, todėl dauguma mūsų, jų vaikų, jaučia panašius jausmus kaip ir knygos autorė. Manau, tai dar viena priežastis, kodėl ši knyga mane įtraukė – epizodais buvo toks jausmas, lyg skaityčiau apie save.
Vienas įdomiausių knygos epizodų – vadinamieji „verktiniai“, kai autorės projektas sulaukė didžiulės kritikos lavinos. Įdomus aspektas, kaip viskas atrodė iš kitos barikadų pusės, kaip jautėsi žmogus, kuris buvo šitaip puolamas.
Knygoje nemažai dėmesio skirta ir meilei. Tokiai, kuri griauna viską, ką tik sutinka pakeliui, kuri intriguoja ir verčia skaityti toliau. Tačiau knygos esmė yra visai kita meilė – meilė sau. Taika su savimi pačiu ir savo kelio paieška.
Ši knyga nepatiks tiems, kas ieško kažko labai rimto ar stipriai praturtinančio, kam patinka itin gilūs filosofiniai apmąstymai ar egzistenciniai klausimai. Bet ji tiks tiems, kas dėl savo baimių trypčioja vietoje ir nesiryžta žengti to lemtingo žingsnio, kas gyveno įprastą gyvenimą chruščiovkėje ir svajojo apie įspūdingą karjerą ar bent jau normalią šeimą, tiems, kas galvoja, kad nesėkmės ištinka tik juos, kad visiems kitiems viskas sekasi, tiems, kas dabar išgyvena juodą laikotarpį ir kuriems atrodo, kad išeičių nėra, tiems, kam reikalinga laiminga-nelaiminga meilė, kad jie pasijustų gyvi. Tai tik vieno žmogaus gyvenimo ar net išgyvenimo istorija, galima sakyti eilinė, todėl greičiausiai tokia ir įtraukianti, nes pasakų prisiskaitėme jau sočiai.
Beata Tiškevič „Vyvenimas“, Balto, 2017, 368 p.