Knygos apžvalga spausdinta žurnale „Verslo klasė“.
Lietuvos rašytojų sąjunga išleidžia knygą su heštagais ir viršeliu ant kurio puikuojasi „Instagram“ motyvai. Iš pirmo žvilgsnio kvepia desperacija, o vėliau padvelkia ir depresija.
„Selfų slėnis“ yra ketvirtoji jaunosios kartos rašytojos Monikos Budinaitės knyga, tačiau – privalau prisipažinti – tai pirmoji autorės knyga, kurią paimu į rankas. Dėl heštagų: pirma, heštagai ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jau savaime įdomu, o antra, šiuolaikinės kultūros refleksijos lietuvių autorių kūriniuose yra antakį pakelianti tema.
Knygą sudaro keturios istorijos, kurios bendrai įvardijamos kaip romanas. Ar tai romanas, dar galime pasiginčyti (ir tai nebūtų prasmingiausia diskusija, kalbant apie šią knygą), tačiau istorijos mažai ką turi bendro – tik temą ir vieną kitą pasakojimo detalę, atsirandančią kitoje istorijoje. Visos istorijos sukasi apie skirtingose gyvenimo situacijose atsidūrusių moterų vidinius pasaulius. Be jokios abejonės, skalaujamus depresijos. Galiu tik numanyti, kad jaunoms moterims ši knyga leistų pasijusti esant įsivaizduojamoje bendruomenėje ir suprasti, kad josios išgyvenimai, tikėtina, yra universalesni nei galvojo. Vyrams tai tarsi kelionė į paralelinę visatą, kur moters jausenos – nusivylimas, viltis, lūkesčiai ir visa kita – yra tarsi kosminiai kūnai, tarp kurių sklandydamas nė velnio nesusigaudai. Taigi, knyga gali būti įdomi ir toms, ir tiems.
Juolab, kad autorės kartos žmonės – nepriklausomai nuo lyties – gyvena vitualioje, socialinių tinklų ir blizgančių žurnalų realybėje. „Selfų slėnis“ yra būtent apie anos, medijų realybės įtaką savęs suvokimui ir tikrovės transformacijai. Nepriklausomai nuo to, ar esi supermama, ar paplaukęs fotografas, ar psichopatė wanna-be-influencerė.
Matyt, dėl to knyga skaitytojui pristatoma kaip kūrinys apie tave. Ir tokia ji nėra. Tai – tarkime – romanas apie žmones, įklimpusius į populiariosios kultūros, medijų kuriamus vaizdinius, o tokių, patikėkite, ne tiek, kad tiražą išpirktų. Taip, mes gyvename socialinių tinklų influencerių pasaulyje, tačiau kaip žmogus, feisbuke parašantis ką nors kartą per tris mėnesius, siūlyčiau, pasižiūrėti, kiek iš tiesų Jūsų draugų yra aktyvūs socialinių tinklų turinio kūrėjai, o kiek žmonių Jūs dar nepažįstate. Kai kam ši knyga gal bus veidrodis, kitiems gi (man, pavyzdžiui) šios problemos ir veikėjai buvo literatūriniai šaržai.
Kalbant apie teksto kokybę, tai mažai žinoma rašytoja knygos nugarėlėje rašė, kad autorė „peršoko į kitą lygą“ ir jos „proza tapo meistriška“. Tokių stiprių žodžių dar turbūt ne apie kiekvieną klasiką yra pasakyta. Įdomu, kas dar toje lygoje žaidžia, nes ta meistrystė labai jau svyruoja. Pirmoji iš keturių knygos dalių išties maloniai nustebino: žaismingas, lengvas, kiek komiškas rašymo stilius leido tikėtis gero teksto. Tada buvo antra ir trečia knygos dalis. Maždaug tiek apie jas ir galiu pasakyti – jos buvo atspausdintos. Ir tada buvo sunkiasvorio turinio, bet mažiau meistriškai parašyta ketvirtoji dalis.
„Selfų slėnis“ mane labiausiai prikaustė tuo, jog knygoje niekas nenutylėta. Kas yra skaitęs grožinės literatūros, supras, kad skaitydamas suvoki ir tai, kas neparašyta – emocijas, erdvę, veikėjų elgsenos motyvus. O kartais apskritai greta raidžių eina nematomas tekstas, kuris pasako daugiau nei žodžiai. Šioje knygoje – viskas raidėse, nėra vietos vaizduotei. Akims bėgant raidėmis vis stebėjausi, kaip taip gali būti. Jei tekstas taip buvo kuriamas tyčia, tuomet labai įdomu ir gerai padaryta, bet jei ne – labai įdomu, bet liūdna. Kaip yra iš tiesų, tik pačiai autorei žinoti.
„Selfų slėnis“ yra gražus Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos bandymas eiti į postmodernybės problematiką (bei jaunų knygų pirkėjų segmentą) ir pagarbos vertas autorės siekis reabilituoti nedidelę dalį visuomenės, ištraukiant ją iš virtualios realybės. Visgi prieš kurį laiką „Verslo klasėje“ aprašyta Gabijos Grušaitės knyga „Stasys Šaltoka“ buvo kur kas geresnis lietuviškas bandymas apibrėžti mūsų kartą.
Monika Budinaitė „Selfų slėnis“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, 192 p.