Pasakos yra vienas svarbiausių dalykų vaikystėje. Jos ne tik išmoko mus apie pasaulį, jausmus, bet ir suteikia moralinį kompasą vėlesniame gyvenime. Be to, pasakos suteikia mums konteksto, kuris leidžia sėkmingai bendrauti vėliau.
Jau anksčiau rašėme, kad vaikai, augantys namuose, kuriuose yra įprasta skaityti, turės šviesesnę ateitį nei neskaitančiuose namuose užaugusieji.
Vienas naujausių tyrimų, kurį paskelbė „The Conversation“, parodė kaip tėvai trejų-penkerių metų vaikams skaito pasaką „Vilkas ir septyni ožiukai“, kurioje nėra žodžių. Kitaip tariant, kaip jie papasakoja įvykius, pavaizduotus paveikslėliuose. Tyrime taip pat išnagrinėti vaikų kognityviniai įgūdžiai, pavyzdžiui, kalbos mokėjimas, atmintis, sugebėjimas tvardytis ir gebėjimas būti draugiškais. Taigi, tyrimo metu išsiaiškinta, kokius šešis dalykus tėvai turėtų daryti, kad skaitydami pasakas padėtų savo vaikams vystytis.
- Klausykitės savo vaiko
Turbūt svarbiausias skaitymo vaikui aspektas yra būtent įsiklausymas. Svarbu išgirsti visas vaiko užuominas. Ar jam patinka istorija? Ar jis supranta žodyną? Ar jie daugiau dėmesio skiria paveikslėliams, ar jūsų sakomam tekstui?
Vietoj to, kad vaikui tiesiog nurodytumėte arba atskleistumėte, kas vyksta, verčiau klausinėkite. Vietoj „žiūrėk, jie gaminasi valgyti, nes yra alkani“, paklauskite, „ką daro veikėjai paveikslėlyje?“ „Kaip manai, kodėl jie taip daro?“
Jeigu vaikas nesiklauso istorijos, įvertinkite, kokiais klausimais galėtumėte jį vėl sudominti, o gal ši istorija vaikui tiesiog neįdomi?
- Klausinėkite
Tėvai, kurie užduoda daug klausimų, į skaitymą įsitraukia labiau, o ir vaikui toks skaitymas yra smagesnis. Taigi, klauskite jų, ar jie žino žodžius ir daiktų pavadinimus, ar gali atspėti, ką knygos veikėjai darys toliau bei ką ir kodėl veikėjai padarė.
Šie klausimai ne tik padeda vaikui įgyti naujų žinių bei pradėti kitaip mąstyti, tačiau taip pat stiprina emocinį ryšį tarp tėvų ir vaikų. Vaikai mėgsta jaustis esantys dalimi veiksmo, o ne tiesiog klausytis nurodymų.
- Vien apibūdinti paveikslus ir perskaityti tekstą nepakanka
Tyrimo metu tėvams buvo duotos knygutės, kuriose nėra žodžių, taigi, jie vaikams turėjo apibūdinti paveikslėlius. Pagrindinis skirtumas tarp tėvų buvo toks, kad dalis jų apibūdino tik tiek, kiek matė paveikslėlyje, o kiti pasakodavo daugiau ir istorijai suteikdavo konteksto.
Pavyzdžiui, apibūdindamas paveikslėlį, kuriame mama ožka grįžta namo ir mato atviras duris, o ožiukų nėra, vienas tėvas vaikui tai pasakojo taip:
„Kai ožiukų mama grįžo namo ir jau laukė, kada galės pamatyti savo vaikus ir juos apkabinti bei papasakoti pasaką, ji išvydo, kad durys yra atidarytos. Mama ožka buvo sukrėsta“.
Tuo metu kitas tėvas paveikslą apibūdino taip:
„Mama grįžo namo ir pamatė atviras duris. Ji įėjo vidun ir ieškojo savo vaikų“.
Pastarasis apibūdino tik paveikslą.
Tuo metu pirmasis tėvas įsivaizdavo ir atpasakojo tai, kas yra už paveikslėlio ribų. Taip jis sukūrė turtingesnę istoriją, kuri galų gale lemia geresnius vaiko kognityvinius įgūdžius. Toks pasakojimo būdas vaiką moko abstraktaus mąstymo, kuris yra būtinas problemų sprendimui ir kritiškam verinimui.
- Sujunkite istoriją logiškomis sąsajomis
Kitas svarbus elementas, padedantis vystytis vaikų kognityviniams įgūdžiams, yra tai, kaip tėvai kuria logiškas sąsajas tarp skirtingų istorijos dalių.
Dažnai knygose veiksmas vystosi labai greitai. Vieną akimirką vilkas ėda ožiukus, o kitą akimirką jį jau rado mama ožka. Kai kurie tėvai stengiasi, kad įvykių seka būtų nuosekli ir logiška.
Pavyzdžiui, vienas tėvas istoriją pasakojo taip:
„Vilkas suprato, kad mamos nėra namie ir atėjo bei pradėjo belsti į duris“.
Šiame sakinyje trūksta logikos. Iš kur jis žinojo, kad mamos nėra namuose? Kodėl jis turėtų ateiti ir belstis į duris? Ko jis norėjo?
Tuo metu kitas tėvas istoriją papasakojo taip:
„Vilkas, kuris deginosi krūmuose, pamatė, kad mama eina nusipirkti maisto. Jis pagalvojo, kad ožiukai yra vieni namuose ir tai puiki proga man nueiti ir juos apgauti ir galbūt taip puikiai papietauti.“
Šis tėvas sukūrė logiškas sąsajas tarp skirtingų istorijos dalių.
- Pridėkite svarbių detalių
Tyrimo metu pastebėta, kad tėvai stengiasi prikurti įvairių detalių, kurios istoriją padarytų įdomesnę arba išsamesnę. Tačiau daugiausiai naudos atnešė tos detalės, kurios buvo svarbios ir padėjo vaikams ją lengviau suprasti.
Pavyzdžiui, vienas tėvas ožiuką apibūdino tokiomis detalėmis:
„Mažasis ožiukas, kuris vilkėjo geltonus marškinėlius ir buvo pats mažiausias, tarė: mes neturėtume atidaryti durų, iš kur mes žinome, kad tai mūsų mama?“.
Šiame sakinyje detalė apie geltonus marškinėlius prideda papildomos informacijos, tačiau nepadeda istorijai. Štai kitas to paties sakinio pavyzdys:
„Mažiausias ožiukas, kuris buvo ir protingiausias, tarė…“
Matome, kad antrasis tėvas pasirinko istoriją paaiškinančią detalę, kuri yra logiška ir vaikui padeda suvokti situaciją.
- Diskutuokite apie emocijas ir mintis
Tyrimu nustatyta, kad tėvai, kurie ne tik papasakoja apie įvykius, bet taip pat diskutuoja apie pasakoje apibūdinamus jausmus ir mintis, turi vaikų, kurių kognityviniai įgūdžiai yra geresni. Šie vaikai išsiugdo geresnį kitų žmonių emocijų suvokimą, yra draugiškesni ir net pasižymi geresne atmintimi. Tai taip pat, be abejo, lemia akademinę sėkmę bei gebėjimą būti socialiam ir megzti santykius.