Paaugliams skirta distopinė literatūra yra viena neoriginaliausių knygų pasaulio sričių. Tokių romanų pasauliai paprastai turi kelias pagrindines ašis, aplink kurias sukasi siužetas.

Viena šių ašių yra totalitarinis režimas, išnaudojantis vargingiausius žmones, dėl ko elitas tiesiog lobsta. Žinoma, apie tai, kad elitas lobsta vargingųjų sąskaita, dauguma nežino, nes dėl propagandos ir karo tai pavyksta slėpti daugybę metų. Na, o trečioji ašis yra paauglys arba paauglė, kurie turi ypatingų sugebėjimų – pavyzdžiui, moka gerai šaudyti iš lanko.

Ar Marie Lu pirmoji trilogijos knyga „Legenda“ skiriasi nuo kitų panašių distopinių istorijų paaugliams? Atsakymas yra ne. Tačiau tai netrukdo jai tapti malonia vakaro praleidimo forma, mat tokios knygos padeda atsipalaiduoti ir mėgautis lengva istorija.

Knygoje pasakojama apie 2130 metus, kur Didžioji Amerikos respublika kovoja su kolonijomis. Niekas nežino arba nenori žinoti, kad kažkada egzistavo Jungtinės Amerikos Valstijos. Šalyje vyrauja skurdas, o patys neturtingiausieji nuolat serga maru, kuris išguldo ištisus rajonus. Negana to, respublikos vyriausybė kiekvienam dešimtmečiui liepia laikyti egzaminą, kurio balas nusako, kaip jam klosis ateityje. Geriausiai išlaikę egzaminus patenka į prestižinę karo akademiją, o neišlaikiusieji – į mirties stovyklas.

Taigi, šiame pasaulyje pasirodo prieš sistema ir valdžią kovojantis, egzamino neišlaikęs, tačiau nuo mirties pasprukęs paauglys Dėjus. Jis visus pareigūnus vedžioja už nosies, kol jo nepradeda ieškoti Džunė – vienintelė iš egzamino gavusi maksimalų balą. Vunderkindė. Toliau siužetą turbūt nuspėjate, tad jo neatskleidinėsiu.

Šios, pirmą kartą dar 2011 metais pasirodžiusios istorijos siužetas neatrodo labai originalus, o pati knyga reklamuojama kaip pasirinkimas Siuzanos Collins trilogijos „Bado žaidynės“ gerbėjams. Ir iš tiesių, knyga turėtų sudominti būtent tuos, kurie ieško lengvos fantastikos bei nori pasinerti į pasaulį, kamuojamą socialinės nelygybės ir karinės diktatūros.

Nepaisant to, kad knyga nepretenduoja į originaliausio siužeto apdovanojimą, rašymo stilius įtraukia ir sužavi. Visų pirma, knygoje istorija pasakojama tiek iš Džunės, tiek ir iš Dėjaus perspektyvų. Kiekviename skyriuje pasakotojas būna vis kitas.

Kitas svarbus dalykas yra tas, kad autorė nepadarė kai kuriems fantastams būdingos klaidos. Dažnai fantastiniam pasauliui knygose skiriama daugiau dėmesio nei veiksmui. Čia šios problemos nėra. Veiksmas vyksta nuolat, o distopinė aplinka maloniai apipina siužetą, tačiau per daug neįkyri įvairiomis menkavertėmis detalėmis.

Kiek kita situacija su knygos veikėjais. Kadangi pagrindiniai veikėjai yra du, o istorija pasakojama pirmuoju Džunės ir Dėjaus asmeniu, susidaro įspūdis, kad jų vidinius pasaulius turėtume suvokti kaip nuluptus. Tačiau to pasakyti negalėčiau. Esminiai jų bruožai atsiskleidžia, tačiau detalesnio asmenybių paveikslo bent jau pirmojoje „Legendos“ dalyje sukurti nepavyko.

Apibendrinant, tai lengva, įtraukianti ir neįpareigojanti knyga, kuria galima pasimėgauti vakare po sunkios darbo dienos. Ir nebūtina būti paaugliu, malonumą gali pajausti ir suaugęs skaitytojas.

Marie Lu „Legenda“, Nieko rimto, 2017, 272 p.