Pomirtinis pasaulis yra viena populiariausių temų literatūroje. Ne šiaip sau gi perkamiausios pasaulyje knygos Biblijos motyvus savo kūryboje atkartoja daugybė autorių. Tačiau turbūt nei vienas iki šiol to nepadarė taip nuostabiai kaip knygos „Linkolnas bardo“ autorius, ne vieną apdovanojimą pelnęs George Saunders.
Knyga tokia originali, kad pirmuosius 50 puslapių skaičiau per prievartą ir vis ketinau mesti kūrinį į šoną ir daugiau niekada neatsiversti. Savo forma „Linkolnas bardo“ mane blaškė, neleido susikaupti ir suvokti, apie ką apskritai pasakojama. Tačiau, kai jau įpranti prie kitokio stiliaus, atsiskleidžia nuostabiai parašyta istorija.
Kodėl rašymo forma taip atbaidė? „Linkolnas bardo“ yra parašytas kaip drama, taigi, čia nėra pasakotojo, viskas paremta veikėjų dialogais, kuriais ir vystomas visas siužetas. Dialogai yra dviejų rūšių. Vieni tikri, autoriaus paimti iš įvairių knygų ir istorinių šaltinių, kuriuose savo prisiminimus pasakoja JAV pilietinio karo amžininkai. Kiti dialogai gi išgalvoti, kur savo suvokimą pasakoja mirusieji. Ir tai suvokti prireikia laiko.
Be to, knygoje tyčia paliekama daugybė rašybos ir skyrybos klaidų, sakinių pabaigoje nėra taškų, mat norima perteikti kalbančiųjų neišsilavinimą, daromas klaidas ir t.t. Taigi, tokia pasakojimo forma iš pradžių glumina, tačiau vėliau supranti, kaip meistriškai G. Saunders apjungia realius pasakojimus su savo fikcija, kaip juos derina, kuria naujus dialogus, istorines linijas ir pateikia kitokį JAV prezidento Linkolno šeimos bei pilietinio karo vaizdą.
Tačiau knygos forma nėra vienintelis jos išskirtinis bruožas. G. Saunders pirmajame savo romane pasakoja apie Linkolno sūnaus mirtį ir tai, kaip šio siela patenka į, galima sakyti, skaistyklą. Pats žodis bardo yra tibetiečių budistų sąvoka, reiškianti būvį tarp mirties ir atgimimo. Taigi, panašiame būvyje atsiduria ir Linkolno sūnus, save atradęs kapinėse.
Jose yra ir daugiau sielų, atsisakančių keliauti toliau ir besistengiančių, kaip pačios sako, gauti dar daugiau laiko žemėje. Nors angelai vis bando vilioti mirusiuosius, kad šie žengtų į kitą etapą, sielos prisirišo prie savo kūnų ir laikosi kapinėse. Pačios sielos save įtikinusios, kad tik serga, lavonus vadina sirgakūniais, o karstus – sirgadėžėmis.
G. Saunders sugebėjo savo įsivaizduojamą pomirtinį pasaulį pateikti taip sklandžiai ir suprantamai, lyg tai būtų kolektyvinėje sąmonėję įsitvirtinęs vaizdinys – kiekvienas mirusysis atsisako pripažinti, kad yra negyvas ir apsimeta laikinu ligoniu.
Šioje stadijoje sielos pasikeičia tiek išvaizda, tiek savo elgesiu, visai kaip tibetiečių supratimu nutinka bardo stadijoje. Tuomet atsiskleidžia tikrasis žmogaus veidas. Matyt, todėl G. Saunders aprašo daug groteskiškų vaizdų – kunigas, išgąsčio perkreiptu veidu, vyras, turintis gerokai per didelį falą, moteris, skrupulingai renkanti dulkeles, kaulelius ir kasnakt juos skaičiuojanti, ar nesumažėjo turtas. G. Saunders savitai atskleidžia pačias įvairiausias nuodėmes ir žmonių ydas.
Knyga pristatoma kaip istorija apie JAV pilietinio karo laikotarpį pasakojantis kūrinys. Visgi, apie tą laikotarpį sužinosite mažai. Nors knygoje trumpai nagrinėjama vergovė, atskleidžiamas rasizmas, tačiau tai yra visų kitų žmogaus ydų kontekste. Geresni JAV istorijos žinovai gali įžvelgti, kas visas istorijos siužetas bando paaiškinti, kodėl Linkolnas pasirašė Emancipacijos proklamaciją, išlaisvinusią juodaodžius nuo vergovės. Tačiau tai dvasinis, o ne istorinis vadovas, kuris ypač turėtų sudominti tuos, kuriems yra įdomios rytų religijų interpretacijos vakarietiškame kontekste. Rekomenduoju turėti savo bibliotekoje.
George Saunders „Linkolnas bardo“, Sofoklis, 2018, 384 p.