Grafomanas. Taip reikėtų pavadinti detektyvo „Beveidės aukos“ autorių  Stefan Ahnhem. Ir visgi, tai įtraukianti grafomanija, tad puslapiai ištirpsta nejučia.

Švedų autorius ne viename interviu yra pasakojęs, kad nesvajojo tapti rašytojų, nes vaikystėje jam nesisekė skaityti ir rašyti, ir švedų kalbos jis kurį laiką mokėsi pagal specialią programą ne tokiems pažangiems mokiniams. Gal todėl pirmąjį savo romaną, kuris neseniai pasirodė ir lietuvių kalba, S. Ahnhemas parašė beveik 600 puslapių ilgio.

„Beveidės aukos“ yra pirmoji iš keturių knygų serijos apie policininką Fabianą Riską. Nelabai nusisekusį pareigūną, kuris kreivai žvelgia į taisykles ir nesėkmingai bando išsaugoti savo griūvančią santuoką. Na, toks tipinis detektyvo herojus. Tad štai, Fabianas Riskas iš Stokholmo persikelia į savo gimtąjį miestą Helsingborgą.

Tik jam atvykus į gimtąjį miestą, ypač žiauriu būdu nužudomas buvęs klasės peštukas, po to pasipila dar daugiau tamsių ir iškrypusių žmogžudysčių, tad pareigūnai pradeda ieškoti serijinio žudiko. Visiškai įprasta detektyvinė istorija, kurios pagrindinis siužetas atkartojamas beveik visose knygose apie serijinius žudikus. Tačiau knyga visgi išsiskiria iš kitų panašių detektyvų.

Visų pirma, joje yra daug siužetinių linijų. Autorius pasakoja apie Švedijos policiją, po to pradeda rutulioti istoriją apie Danijos pareigūnus ir šių šalių santykius, nuolat įpinama šeimos linija ir sudėtingi Fabiano Risko santykiai su paaugliu sūnumi, kuris mieliau klausosi metalo nei bendrauja su tėvu.

Turbūt dėl gausybės skirtingų istorijų rašytojas ir parašė labai ilgą knygą ir nemeluosiu – iš pradžių ji erzina ir vargina. Knygoje galima rasti daugžodžiavimo, kuris istorijai ar meninei vertei nesuteikia jokios pridėtinės vertės ir nekuria įtampos ar reikiamos nuotaikos. Tai toks daugžodžiavimas, kuris būdingas dar tik pradedantiems rašytojams. Ir tai tikrai erzina bei apsunkina skaitymą.

Tačiau, kaip būdinga geram detektyvui, skirtingos siužetinės linijos susipina į vieną istoriją ir tai, turiu pripažinti, padaryta tikrai gerai. Bent jau iš pirmo žvilgsnio, istorijoje neliko palaidų galų ar neatsakytų klausimų.

Atskiro paminėjimo vertas ir knygos tamsumas. Autorius tikrai pasistengė bandydamas sugalvoti kuo bjauresnių ir šlykštesnių žmogžudysčių būdų. Ne kartą skaitant tekstą tekdavo pajausti nemalonų virpulį ties skrandžiu, taigi, rašytojas sugebėjo sukurti reikiamą nuotaiką.

Ir visgi, tai nėra iš koto verčiantis romanas, kai kurias istorijos detales galima atspėti, jeigu tik netingite skaitydami spėlioti. Čia nėra staigių siužeto vingių, o istorija nėra įtempta ir iki pat pabaigos vystosi ganėtinai lėtu tempu.

Rekomenduoju detektyvų ir trilerių mėgėjams bei tiems, kurie mėgsta tamsias knygas, pasakojančias ne vien apie nusikaltimą. Detektyvas iš koto jūsų neišvers, tačiau lūkesčius pateisins.

Stefan Ahnhem „Beveidės aukos“, Baltos lankos, 2018, 584 p.