„Niekurniekada“ – ar serialas gali būti gera knyga?

NiekurniekadaKnygos dažnai virsta filmais ir serialais, o pastarieji kartais virsta knygomis ir komiksais. O ar gali serialas ir knyga pasirodyti vienu metu? Vienas geriausių fantastų, scenaristų ir rašytojų Neil Gaiman įrodo, kad gali.

Tai kuo toks ypatingas šis rašytojas? N. Gaiman knyga „Niekurniekada“ originalo kalba Jungtinėje Karalystėje pasirodė dar 1996 m. rugsėjį. Praėjus kelioms dienoms po to, kai pasirodė to paties pavadinimo BBC serialas „Niekurniekada“ (Neverwhere). Ir tai nebuvo seriale pasakojamos istorijos pratęsimas knygoje arba serialo tęsinys. Ne, tai buvo ta pati istorija su tais pačiais veikėjais, tik visiškai kitame formate. Matyt, todėl tiek serialo, tiek knygos viršeliai taip pat buvo identiški.

Lietuviškame knygos aprašyme ši istorija šmaikščiai apibūdinama kaip „toks jau tas N. Gaiman“, tačiau čia slypi daug daugiau. Šis autorius sugeba žaisti įvairiausiomis formomis ir savo fantaziją gali įspausti į bet kokius formatus ir rėmus. Skaitę jo komiksus tai puikiai supranta.

„Niekurniekada“ knygoje autorius pasakoja, atrodytų, gan vaikiško siužeto istoriją. Pagrindinis herojus Ričardas įkrenta į žemutinį Londoną. Pasaulį, egzistuojantį po tikruoju Londonu, kuriame galime sutikti magų, su žiurkėmis besikalbančių žmonių, angelų ir kitų keistenybių. Tai visiška priešingybė to sąlyginai tvarkingo miesto, esančio virš žemės.

Taigi, Ričardas patenka į žemutinį Londoną, nes padėjo mergaitei vardu Durys, gebančiai atverti bet kokias duris ir atrakinti bet kokias spynas. Nenoromis normalų gyvenimą gyvenęs Ričardas patenka į skarmalių pasaulį ir bando išsiaiškinti, kas išžudė mergaitės šeimą, pats vildamasis, kad pavyks grįžti į aukštutinį Londoną. Be abejo, jis patiria daugybę nuotykių, kurių, nenorėdami išduoti siužeto, neatskleidžiame.

Knyga, atrodo, rašyta jaunesnei auditorijai, tačiau žodynas, leksika ir kai kurios mintys visgi primena, kad šio kūrinio auditorija turėtų būti kiek brandesnė. Autorius stengiasi parodyti, kad kartą patekęs į nuotykių pasaulį, grįžti į įprastą gyvenimą nebepajėgsi, o aukštutinio Londono egzistencija su įprastiniu sėkmingu gyvenimu yra nyki ir nuobodi. Tai N. Gaiman demonstruoja, nuolat pabrėždamas skirtumus tarp aukštutinio ir žemutinio Londonų, demonstruodamas požemių gyvenimą, netvarką.

Ši knyga skaitytojo gyvenimo apversti aukštyn kojomis neturėtų ir gyvenimą keičiančių sprendimų priimti greičiausiai nepaskatins. Tačiau tai puikus pavyzdys, kad serialo scenarijų galima paversti kokybišku pramoginiu romanu, kuris bus įtraukiantis ir sudominantis.

Nail Gaiman „Niekurniekada“, Bonus Animus, 2017, 336 p.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *