Tamsiausia būna prieš auštant, arba “Rytoj vėl patekės saulė”

Rytoj vėl patekės saulėDidelė tamsa. Taip galėčiau apibūdinti Ingos Juodkūnės knygą „Rytoj vėl patekės saulė“. Paradoksalu, bet taip pat galėčiau pavadinti ir situaciją Lietuvoje, tiksliau, tai, kaip mūsų visuomenė vis dar suvokia depresiją – didelė tamsa. Ir prieš užsipuldami mane dėl to, kad negatyviai atsiliepiu apie Lietuvą, suskubkite pažiūrėti savižudybių mūsų šalyje statistiką. Kaip ir minėjau – didelė tamsa.

Net socialiniuose tinkluose pagalbos ieškantis žmogus dažniau sulauks atsainaus „mąstyk pozityviau“ arba „tu esi egoistas“, o ne nuoširdaus rūpesčio ar pagalbos rankos. Todėl autorės sprendimas parašyti knygą būtent šia tema būtent mūsų valstybėje yra, mano nuomone, labai sveikintinas.

I. Juodkūnės knyga yra „sunki“. Ją skaityti išties labai sunku, o tie, kurie nesusidūrė su depresija, nežino, kas tai per būsena, gali net susierzinti. Knygos pagrindinė herojė – sėkminga (bent jau išoriškai) karjeros moteris Paula, turinti tobulą šeimą, įkrenta į gilią emocinę duobę ir suserga depresija (turbūt būtų teisingiau pagrindine knygos heroje vadinti ne Paulą, o būtent depresiją, arba „tamsiąją Paulos pusę“) ir visa knyga yra apie tai, kaip ji su depresija kovoja. Knyga tiesiog „įklampina“ beviltiškume, juodume, tamsume. Sunku versti puslapius ir gauti dar vieną beviltiškumo dozę.

Tačiau visgi knyga yra apie viltį. Apie gyvenančią viltį tada, kai jos nebėra. Kai tau kažkas staiga „išoperuoja“ gyvenimo džiaugsmą ir malonumą. Kai didžiausiu iššūkiu gyvenime tau tampa… nugyventi dar vieną dieną. Kai jautiesi, kad niekas nesupranta, kaip kenti ir kaip tau sunku. Kai labai labai nori norėti gyventi, bet nenori.

Įdomus knygos aspektas yra tas, kad ji yra autobiografinė, t. y. Pauloje yra kažkiek pačios autorės kovos su sunkia psichine liga. Skaitydama šią knygą, nors man pačiai depresijos tema nėra tolima, netgi, sakyčiau, artima, kartais pati nejučia save pagaudavau mąstant, kad „nu ko ji vėl eina ratais?“ Paulos gyvenimas man atrodė taip: vienas žingsnis pirmyn ir trys atgal. Autorės aprašomi kūno žalojimo epizodai nejučia sukelia fizinį diskomfortą, o ir pati knyga nuolat verčia jaustis nejaukiai. Nepaisant to, aš jos nenumečiau į šoną (kas kartais man atsitinka su knygomis), o perskaičiau iki galo. Nors skaityti nebuvo lengva, man labai norėjosi sužinoti, kas bus toliau.

Ši knyga nėra vien tik grožinis kūrinys, tai yra ir, tam tikra prasme, praktinis vadovas. Tarp eilučių čia parodoma, kas yra ypatingai svarbu depresija susirgusiam žmogui – palaikymas. Didžiausią ir svarbiausią palaikymą Paula gauna visai ne iš artimiausių žmonių, kuriems artimo žmogaus liga taip pat yra didžiulis išbandymas. Jos kelyje nuolat pasitaiko žmonių, kurie vienaip ar kitaip jai padeda. Tačiau svarbiausia, mano nuomone, knygoje buvo tai, kad nepaisant didžiausių sunkumų, visiškos emocinės duobės, Paula viduje degė noru iš jos išlipti.

Autorė knygoje paliečia ir „šventą temą“ – mamos ir vaikų santykį. Tiksliau, kaip jis atrodo, kai mama serga depresija. Mūsų visuomenė mamos ir vaiko santykį linkusi idealizuoti ir piešti rožinėmis spalvomis, visgi ne visada realybė yra tokia graži. Knyga rodo, kad depresija gali gerokai prigesinti ir mamos meilę vaikams.

Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar rekomenduočiau šią knygą, nuoširdžiai sakau: nežinau. Ne dėl to, kad ji bloga ar nevykusiai parašyta, ne. Knyga yra tikrai gera, bet kaip jau minėjau, „sunki“. Norėtųsi pasakyti, kad ji turėtų būti perskaityta tų, kurie vis dar mano, kad depresija – ne liga. Tik abejoju, ar tie žmonės suvoktų, apie ką ši knyga? Manau, įvairūs žmonės į ją gali sureaguoti įvairiai. Bet jeigu pradėsite skaityti, klimpsite į tą klampynę, bet vis tiek norėsite per knygos puslapius bristi toliau – ši knyga tikrai jums.

Inga Juodkūnė „Rytoj vėl patekės saulė“, Alma littera, 2019, 312 p.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *