„Aušvico tatuiruotojas“, arba gyvenimas atsiribojus nuo gyvenimo

Aušvico tatuiruotojasJeigu šiandien ryte atsibudai, tau jau labai pasisekė

Mūsų gyvenime yra tokių dalykų, kurių mūsų smegenys, norinčios apsaugoti pačios save, nepriima, atmeta arba paverčia kažkokiu mistiniu, bene pasakų pasaulio reiškiniu. Panašiai mano smegenys reaguoja į XX a. vidurio istoriją, o ypač į koncentracijos stovyklas, Sibirą ir gyvulinius vagonus. Man labai sunku suvokti, kad visa tai, apie ką skaitau knygose ir matau filmuose, kažkam buvo realybė. Tai kažkam buvo tikras gyvenimas.

Apie tai – visiškai tikrą gyvenimą – ir yra Heather Morris knyga „Aušvico tatuiruotojas“. Ji paremta tikra istorija, tiksliau, prisiminimais. O tai, ką teko patirti knygos herojams, labai sunku pamiršti. Išvaizdus Slovakijos žydas Leilas buvo ištremtas į Aušvicą. Tiksliau, jis, manydamas, kad tokiu būdu apsaugos savo šeimą, pats pasiaukojo, susipakavo lagaminus, ir buvo išvežtas. Be jokios abejonės, net nenumanė, kur.

Jau nuo pat pirmos dienos stovykloje jis pamatė ir suprato į kokį pragarą pateko ir pats sau davė priesaiką, kad, nepaisant visko, liks gyvas. Apie nežmoniškas sąlygas Aušvice ir apie tai, kas ten vyko, visi žinome iš istorijos vadovėlių, tad daugiau pasakoti nėra reikalo, tačiau pabandykite įsivaizduoti visa tą siaubą aplink ir… absoliučiai natūralius, įprastus žmonių santykius. Ar galite įsivaizduoti, kad tame pragare žemėje, koks buvo Aušvicas, galėjo gimti toks gražus jausmas – meilė?

Knyga atskleidžia Leilo asmenybę, jo santykius su savo šeima, ypatingai – su mama. Brėžiama labai aiški, akį rėžianti linija tarp jo buvusio gyvenimo ir esamo ten, Aušvice. Ir kaip bebūtų ironiška, tame sočiame, gražiame gyvenime nebuvo to, ką Leilas sutiko tame pragariškame gyvenime – tikros meilės.

Būtent apie meilę yra visa ši knyga ir visa ši istorija. Leilas Aušvice sutinka savo gyvenimo meilę ir taip prasideda jų istorija. Knygoje parodoma, kad net tokiomis pragariškomis sąlygomis galima pasirūpinti vienas kitu, kad galima pavogti keletą minučių vien tik sau, nors tai ir yra beprotiškai pavojinga. Knygoje atsiranda net pikantiškų scenų, kurias skaitant galvoje siaučia emocijų audra – kaip kaip, juk skaitau knygą apie Aušvicą, apie pragarą žemėje, kaip joje atsirado vietos seksui?

Visgi ši istorija yra sudėtinga ne tik dėl gyvenimo Aušvice sąlygų, bet ir dėl itin sudėtingų paties Leilo pasirinkimų, kompromisų su savo sąžine ir morale. Jis turėjo spręsti, ar imtis jam pasiūlyto darbo, sukelti skausmą kitiems ir gauti šiokių tokių privilegijų, ar padėti kitiems likimo draugams pasinaudojant turtu tų, kuriems labiau nepasisekė. Knygoje iškyla daug Leilą kamuojančių klausimų, tačiau į visus juos atsakymas yra vienas: privalau daryti viską, kad išgyvenčiau. Apie visa tai kalbama itin atvirai, nieko nenuslepiant ir nebandant savo pasirinkimų pateisinti.

Skaitant šią knygą dažnai teko sau priminti, kad tai yra tikra istorija. Nors visiškai neįtikėtina, kartais supurtanti, kartais sukrečianti dėl neeilinių sutapimų ar sėkmės, kartais kelianti abejonių, bet tai yra tikra istorija. Mintyse vis kyla klausimas: o kaip elgčiausi aš? Ir tuoj pat atsiranda atsakymas: nežinau. Niekas nežinome, nes niekada nebuvome tokiose sąlygose. Lengva mums kalbėti iš teisuoliškų pozicijų, bet sudėtinga suprasti tų žmonių padėtį ir gyvenimo tragizmą.

Knyga „Aušvico tatuiruotojas“ yra ir apie viltį. Jeigu šiandien ryte atsikėlei – tau jau labai pasisekė. Tie žmonės, kuriems pasisekė išgyventi tame pragare, sulaužyti, pažeminti, bet judėjo į priekį ir visomis išgalėmis stengėsi susikurti normalų gyvenimą. Liko tik jų pasakojimai ir prisiminimai, o mes tegalime pabandyti įsivaizduoti ir niekada niekada nepamiršti, kad visa tai nepasikartotų ir vėl.

Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“, Baltos lankos, 2019, 256 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *