Lietuvos žydų kultūrą geriausiai apibūdina Atlantidos metafora: civilizacinė didybė, kuri vieną dieną buvo pasmerkta nebūčiai, bet visgi pasistengusi palikti žinią ateisiantiems po jos.
Įtarčiau, kad Holokausto istorija daugeliui bent apgraibomis yra žinoma, juolab tiems, kurie atsiverčia „Verslo klasės“ knygų skiltį. Ir visgi dažnai kalbant apie šią istorinę tragediją pamirštama, kad naciai mėgino išnaikinti ne tik žydų tautą, bet ir jos kultūrą, kitaip tariant – nušluoti visą civilizaciją nuo žemės paviršiaus. Okupuodami miestus ir valstybes naciai atisirinkdavo vertingiausius meno kūrinius bei tekstus ir vešdavo juos į tyrimų institutus, o kitus tiesiog naikindavo.
Europos žydų istorijos eksperto Davido E. Fishmano studija „Knygų gelbėtojai žydų gete“ pasakoja apie tai, kaip pasmerkta sunaikinimui bendruomenė iš paskutiniųjų mėgino išsaugoti lygiai taip pat sunaikinimui pasmerktą savo kultūrą. Kaip du poetai, mokytoja, mokslininkas ir bibliotekininkas, nacių atrinkti pasmerkti vienus kūrinius trūnyti nacių institutuose, o kitus laužams, paslapčia išsinešdavo ir slėpė tai, kas ateisiantiems po jų turėtų priminti apie Vilniaus žydų bendruomenę ir Šiaurės Jeruzale vadinamame mieste gyvavusią kultūrą.
Iš anksto siūlyčiau neišsigąsti žodžios „studija“, suponuojančio, kad knyga yra skaitytojui–profesionalui skirtas veikalas, kurio nesuvoksi, jei neturi gilaus Holokausto istorijos išmanymo. „Knygų gelbėtojai žydų gete“ yra paprasta kalba parašyta, ekspertinių žinių nereikalaujanti kultūros ir meno istorijos populiarinimo knyga, kurios turinys bus suprantamas ir įdomus net ir su Holokausto istorija vos nuotrūpomis susipažinusiam skaitytojui.
Sudėtinga vienareikšmiškai pasakyti, kas yra stipriausia knygos pusė (nes viskas joje yra labai gerai), bet man labiausiai patiko tai, kad tai nėra dar viena knyga apie Holokaustą. Natūraliai Holokausto tragedijos epizodai – Paneriai, žudynės, mirtis, geto siaubai ir kita – nuolat šmėžuoja tekste, tačiau knygos tikslas nėra kalbėti apie tai. Holokaustas knygoje yra antraeilis personažas, užleidžiantis sceną šviesai – pagarbai knygai, pasiaukojimui dėl kultūros ne pačios savaime, o kaip tautos atminties šaltinio.
Mažiausiai ką ši knyga padarys, tai privers susimąstyti apie meno ir kultūros svarbą, kodėl verta rizikuoti mokėti didžiausią kainą dėl kelių šimtų popieriaus lapų, kodėl geto biblioteka po kiekvieno didesnio geto gyventojų išvežimo į Panerius sulaukdavo vis daugiau lankytojų ir kodėl dėžės knygų buvusius Vilniaus gyventojus įkvėpė pusšimtį metų trukusiai kovai už tai, kad jos atsidurtų YIVO institute Niujorke, o ne sovietiniame Vilniuje.
Be to, „Knygų gelbėtojai žydų gete“ yra kūrinys ne tik apie knygų ir Toros ritinių gelbėjimą, ten rasite ir meilės istorijų, biografijas žmonių, kurių poeziją galbūt esate skaitę (o galbūt skaitysite po to), galų gale, ginkluotus sukilimus, politiką ir daugybę kitų dalykų. Iš esmės knyga parašyta kaip geras romanas, kuriame rasite visko. Tik kad skaitydami žinosite, jog viskas įvyko iš tikrųjų.
„Knygų gelbėtojai žydų gete“ man yra nuostabus veikalas apie žmones kaip būtybes, kurių egzistencijos pamatas yra kultūra, tekstas, idėja. Ir tai verta suvokti bet kuriam skaitytojui, nepriklausomai nuo jo profesijos, amžiaus ar socialinės padėties. Davido E. Fishmano knyga yra šio paprasto dalyko vadovėlis.
David E. Fishman „Knygų gelbėtojai žydų gete“, Baltos lankos, 2019, 416 p.