Apžvalga publikuota žurnale „Verslo klasė“
Skaitytojo flirtas su knygomis, kalbančiomis apie slaptus dalykus, yra žaidimas su ugnimi. Jos pašildo smalsumą, bet jų vaikantis kartais galima susidurti ir su „Zeitgeistu“.
„Slaptoji pasaulio istorija“ vadinama kontraversiškiausia Jonathano Blacko knyga. Kitų, tiesa, nesu skaitęs, bet šioji pretenduoja pateisinti tokį vardą vien jau dėl skaitytojo akiai patrauklaus apibūdinimo. Knygos autorius, kurio tikrasis vardas yra Markas Boothas, Oksforde studijavo filosofiją ir teologiją, tačiau, kaip pats prisipažįsta veikalo pradžioje, nepriklauso slaptosioms draugijoms. Tai esą nepaprastai svarbu, nes šių draugijų nariai negali atskleisti slaptojo mokymo, tad jis tampa mūsų viltimi dirstelėti į išrinktųjų užrašus.
Pristatydamas knygą autorius teigia, kad jo keliolikos metų darbu atskleidžiamos idėjos gali sukelti daugelio žmonių pasipiktinimą ir kalbas, kad tai prieštarauja sveikam protui. Sakyčiau, gražus bandymas pasakyti, kad ne visi supras, ne visiems ir būtina. Skaitydamas pernelyg ankstyvą autoriaus atsiprašymą prisiminiau kunigo Arūno Pleškaičio mintį, kad žmogus nustoja tikėti tuomet, kai pradeda galvoti.
Ši knyga yra būtent tokia: gali priimti slaptojo mokymo egzistavimo idėją ir skaityti knygą lyg ji atvertų čakras arba netikėti ir bandyti suvokti, kur šuo pakastas. Kaip turbūt galima suprasti, aš – antrojo kelio šalininkas. Beje, primenu, kad slaptųjų draugijų nariai esą nenori atskleisti slaptojo mokymo pašaliečiams, tad jau matau, kaip šiuos nepatiklaus apžvalgininko paistalus skaitydami į kumštį žvengia masonai, iliuminatai ir laisvieji mūrininkai.
Bet apie viską nuo pradžių. Šios knygos turinys vargiai pavadintinas slaptojo mokymo kursu pradedantiesiems. Tai nėra vadovėlis, kaip anotacijos nori nuteikti. Taip pat tai nėra istorinė knyga apie slaptus, negirdėtus įvykius ar naujas visiems žinomų įvykių versijas. Tai veikiau idėjų istorija su autoriaus interpretacijų priemaišomis. Kadangi autorius yra religijų specialistas, knygoje pateikiama daugybė religijotyros žinių, religijos istorijos epizodų, taip pat religinių pasakojimų interpretacijos ar jų atspindžiai šiuolaikinėje kultūroje. Tai yra stiprioji jos pusė ir didžioji vertė.
„Slaptoji pasaulio istorija“ suteikia žinių ir interpretacijų pamąstymui apie religijų vystymąsi, pavyzdžiui, katalikybės kilmę iš politeistinių religijų ar jos ryšį su gamtos pasauliu. Taip pat bendrus vardiklius visoms pasaulio religijoms, kaip tarkime, tikėjimo objektą, struktūras, ryšį su saulės ir mėnulio kultu ir pan. Tai prikausto dėmesį. Užtat pradėdamas kalbėti apie ezoteriką ir okultizmą autorius mane prarasdavo.
Deja, kai kurios interpretacijos atrodo pritemptos. Pavyzdžiui, kad „Mona Liza sukuria magišką erdvę, kurioje gali gyventi Izidės dvasia“. Nežinau, gal gali, gal ir ne. Lygiai taip pat, kad Rasputinas, visuotinai žinomas kaip didis pasileidėlis, iš tiesų buvo lipšnus prie moterų, nes siekė seksualinio išsekimo, kuris sietinas su mirties ir atgimimo aktu. Taigi sektinas kulto pavyzdys.
Ir visgi didžiausias nusivylimas apima, kai gavęs religijos, astronomijos ir astrologijos, literatūros ir kitų disciplinų žinių, bandai suprasti, kokią sistemą autorius bando išaiškinti, bet suvoki, kad nėra jokios sistemos, nepateiktas joks išganingas mokymas. Kad visa knyga yra faktų ir idėjų kratinys, kuriame bandoma dirbtinai sulipdyti vientisą diskursą. Ir netgi ten, kur rodosi, jog logiškai liptų, vis tiek trūksta jungčių ir atsiranda fragmentiškumas.
Visgi knyga tikrai yra verta dėmesio (primenu, kad autorius sugebėjo priversti mane perskaityti 500 puslapių apie tai, kuo netikiu), bet tuo pačiu ir gana sunki. Ji ne tik suteikia žinių, bet jų ir pareikalauja iš skaitytojo tam, kad jis suprastų dalykus, apie kuriuos kalbama. Perskaitęs šią knygą jaučiuosi praturtėjęs žiniomis, bet ar jaučiuosi priartėjęs prie masonų? Ne.
Jonathan Black „Slaptoji pasaulio istorija“, Tyto alba, 2019, 550 p.