„Kai Kaunas buvo Kaunas“, arba supratus meilę

kaunasKalėdiniame pamoksle kunigas pasakė: žmogus supranta mylįs artimą tuomet, kada anas miršta. Tai apibrėžė mano santykį su Kaunu. O kai būdamas kur nors labai toli ilgiesi Kauno, galima tą ilgesį orientuoti į literatūrinę patirtį skaitant Giedrės Milerytės – Japertienės knygą „Kai Kaunas buvo Kaunas“.

Knygoje pasakojama apie laikus, kai Kaunas buvo Lietuvos laikinoji sostinė. Jei tiksliau – apie dvi tikro ar tariamo valstybės tarnautojo dienas Kaune 1938 metais. Taigi tai knyga apie Kauną, kokį aš visuomet mačiau, kokio ilgisi į Vilnių ir kitus miestus išsikraustę kauniečiai ir kokio atvažiuojate pasižiūrėti Jūs – tarpukario dvasią nešiojančio europietiško, modernistinės architektūros miesto.

Visgi „Kai Kaunas buvo Kaunas“ nėra verksmas apie prarastą ar vis dar mažai atrastą tarpukario dvasią, tai nėra odė modernistinei architektūrai. Tai yra kelionė po to meto Kauno visuomenę bei jos kasdienybę. Jei esate skaitę Alberto Angelo „Viena diena senovės Romoje“, tai daug pasakoti Jums neturiu ką – šita knyga būtent tokia, tik vietoje Romos – Kaunas, o vietoje senovės – tarpukaris. O Jūs šioje knygoje keliaujate su iš Klaipėdos krašto į Kauną kelioms dienoms atvykusiu valstybės tarnautoju, kuris ir pasakoja Kauno istoriją.

Jei visgi dar nesate apsilankę senovės Romoje, o prieš tai mieliau aplankytumėte tarpukario Lietuvos sostinę, šita knyga yra tai, ko Jums reikia. Joje sužinosite viską, ką turite nuveikti Kaune ir kiek tai kainuoja: nuo laikraščio traukinių stotyje, iki užkandinės, gero miestietiško viešbučio numerio ar netgi automobilio. Beje, sužinosite ir kiek uždirbo kauniečiai bei kur ir kaip susirasti merginą vienai nakčiai.

Apart kasdienės Kauno rutinos skaitydami šią knygą sužinosite ir daug enciklopedinių faktų, pamatysite, kaip pastaraisiais metais atgimstantis miestas atrodė prieš kiek mažiau nei šimtmetį. Kitaip tariant, knyga sukalta ir istorijų, ir istorijos mėgėjams.

Kaip ten bebūtų, jei esate kaunietis, perskaitęs šitą knygą suprasite, kad ne tiek per tą laiką ir pasikeitė: Laisvės alėja, sakytum, tokia pati, Putvinskio gatvė vis dar pati gražiausia mieste, o Žaliakalnis visuomet buvo Žaliakalnis su savo krepšiniu ir dainų šventėmis. Dėl to knygą rekomenduoju ne tik turistams, bet ir kauniečiams, norintiems pažinti šio miesto šaknis.

Giedrė Milerytė – Japertienė  „Kai Kaunas buvo Kaunas“, Tyto Alba, 2019, 200 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *