100 gramų duonos, puodelis šilto vandens pietums, šaltis, kūną ėdančios utėlės, nemiga ir kankinimai – tai ne baisaus filmo scenarijus, tai „Gulago“ realybė, kurią teko išgyventi mūsų tautiečiams. Apie tai, kaip vienas baisiausių režimų pasaulyje, išnaudojęs žmones darbui, juos žiauriai kankinęs, prievartavęs ir išsityčiojęs, rašo Paulius Saudargas ir Goda Krukauskienė savo knygoje „Kalinio riba“.

Tai jau antra šių autorių knyga apie tremtinius, kurią man teko skaityti. Pirmoje knygoje „Gulago partizanai“ yra surinkti prisiminimai žmonių, kurie buvo ištremti į priverstinio darbo stovyklas, pasakojama, kaip nepaisant visų sunkumų ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų, jie vis tiek sugebėjo sukilti ir išsikovoti sau šiokių tokių nuolaidų.

Knygoje „Kalinio riba“ yra koncentruojamasi į tai, kaip žvėriškai, nežmogiškai, protu sunkiai suvokiamai su kaliniais elgėsi čekistai. Čia pasakojamos įvairios tardymo technikos, kaip buvo bandoma palaužti žmogų ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.

„Ant popieriaus“ lageriuose viskas atrodė humaniškiau nei buvo iš tikrųjų. Daug kalinių mirė iš bado, sušalę, sukandžioti parazitų, dirbdami sunkius ir pavojingus darbus, dėl ligų, kurios atsirado dėl išsekimo ir nežmogiškų sąlygų, arba tiesiog dėl kažkieno žiaurios pramogos (kadangi kartu kalėdavo ir kriminaliniai nuteistieji, kurie kartais nužudydavo politinius).

Knygos autoriai greta faktų, kaip vyko kalinių tardymas ar kokiomis sąlygomis jie buvo laikomi, trumpai aprašo ir mokslinius faktus, kaip žmogų veikia vienas ar kitas dalykas. Pavyzdžiui, buvo gana įdomu paskaityti, ką žmogui padaro ilgalaikė nemiga, mat KGB dažnai tokiu būdu kankindavo žmones – neleisdami jiems miegoti arba nuolat žadindami.

Kaip rašoma šioje knygoje, dažniausiai lageriuose išgyvendavo optimistai. Tie, kurie palūždavo dvasiškai, gana greitai žūdavo. Tačiau skaitant apie visas tas baisybes, sunku suvokti, kaip buvo įmanoma nepalūžti dvasiškai, vis dar išlaikyti bent menkiausią viltį, kad kažkada šis košmaras baigsis, kažkada galėsi grįžti į gimtinę, kažkada galėsi vėl pasijusti žmogumi, o ne nieko vertu statistiniu vienetu. Žemai lenkiuosi prieš tuos žmones, kurie net patyrę šiuos žiaurumus, grįžę į Lietuvą ir toliau rizikuodami tęsė kovą.

Nepaisant to, kad knyga turi stiprų neigiamą krūvį dėl joje aprašomų baisių dalykų, ją gana lengva skaityti. Vienintelis nepatogumas – atskiri informaciniai blokai, kurie kažkiek blaškė dėmesį, nes jeigu nori paskaityti skyrelį iki galo, turi versti puslapį ir vėliau grįžti prie informacijos blokų. O prie jų grįžti tikrai norėjosi, nes juose buvo pateikiama tikrai labai įdomi informacija.

Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai buvo išlaisvinti 1945 metais. Tuomet turbūt atrodė, kad pagaliau pragaras žemėje baigėsi. Bet jis tęsėsi, tik kitur. Jis ir toliau traiškė žmones, jų likimus, skyrė šeimas, žudė vaikus. Visa tai vyko sovietų „Gulage“, apie kurį niekas nekuria filmų, rašo ne tiek daug knygų, tačiau kuris buvo sunkiai protu suvokiamas nusikaltimas žmonijai. Tai yra ta tema, apie kurią mes, ištremtų tautų palikuonys, turime pasakoti ir pasakoti, kalbėti, rašyti, kad tai niekada nebūtų pamiršta.

Paulius Saudargas, Goda Krukauskienė „Kalinio riba“, Petro ofsetas, 2020, 240 p.