„Graudaragio užkalbėjimas“: knyga, kurios homofobai savo vaikams neduos

Graudaragio užkalbėjimasNe, šio teksto pavadinimas nėra pigus būdas pritraukti skaitytojų. Maginės fantastikos autorė iš Suomijos Siiri Enoranta iš tikro parašė jaunimui skirtą knygą, kurią paskaitę homofobai turbūt pakrauptų, dėl nuolatinių aliuzijų į homoseksualius santykius tarp merginų. Bet apie viską iš pradžių.

Knyga „Graudaragio užkalbėjimas“ yra lengva maginės fantastikos knyga. Ir sakydamas lengva turiu omenyje, kad ji greičiausiai orientuota į jaunimą, tačiau parašyta taip, kad turėtų sudominti ir suaugusiuosius.

Istorijoje pasakojama apie dvi karalystes: Sidrinėją ir Graudaragio salas. Sidrinėją valdo autoritarė Sadėja – šešiolikmetė mergaitė, užtikrinusi, kad vyrai neturėtų jokių teisių ir jais būtų šlykštimasi. Santykiai su vyrais nepriimtini, nors dėl giminės pratęsimo laikomi neišvengiamais. Tuo metu aukštuomenėje romantiški santykiai tarp moterų yra laikomi priimtinais ir skatinamais. Na, kažkuo panašu į atvirkščią Aleksandro Makedoniečio pasaulio versiją.

Sidrinėjoje gaminami stiklo papuošalai ir dirbiniai, o stiklė – aukščiausia gyventojų kasta, nusileidžianti tik princesei.

Graudaragio salose gi gyvena stebuklingas gyvūnėlis Graudaragis, išpranašaujantis kiekvienam salos gyventojui, kiek liūdesio šiam per gyvenimą teks patirti. Salose nėra diktatorių, valdovų, gyvenama darnioje visuomenėje, tik visiškai izoliuotai nuo likusio pasaulio, mat iš salų dėl povandeninių akmenų beveik neįmanoma išplaukti.

Siiri Enoranta meistriškai supina šiuos du pasaulius ir parodo, kokie jie skirtingi. Būtent per jų susidūrimą autorė atskleidžia meilę, draugystę, pareigą, valdžios troškimą ir aistrą. Istorija yra įdomi, įtraukianti ir, manau, turinti savyje pakankamai daugiasluoksniškumo, kad pritrauktų ne tik jaunojo skaitytojo, bet ir vyresnės auditorijos dėmesį.

Visgi, atskiro paminėjimo nusipelnė knygos ilgis. Istorija yra, švelniai tariant, ištęsta į beveik penkių šimtų puslapių veikalą. Žinoma, knygos skyriai yra trumpi ir pritaikyti jaunajai auditorijai, negalinčiai ilgai nežvilgtelti į telefono ekraną (vadinasi, pritaikyta ir man), tačiau tai negelbėja. Istorija vystosi lėtai, o perdėtas pasaulio detalumas po kurio laiko ima erzinti. Matydamas, kad puslapiai tirpsta lėtai, pradedi dvejoti, ar tikrai visos siužetinės linijos knygai suteikia pridėtinės vertės.

Nors kiti apžvalgininkai giria Siiri Enoranta už išbaigtus ir įvairiapusius veikėjus, aš leisiu sau ją pakritikuoti. Žinoma, knygos veikėjai nėra tokie vienpusiški arba atspindintys vienintelę charakterio savybę, kaip dažnai pasitaiko jaunimui skirtoje literatūroje. Tačiau jie toli gražu nėra ir tokie gyvi, o kartais neaiški ir veikėjų prasmė.

Štai Sadėjos sesuo, apie kurią, nenorėdamas išduoti siužeto, per daug nesiplėsiu, yra visiškai neišnaudotas fantazijos vaisius. Tiesą sakant, istorijoje, nepaisant plataus aprašymo, ji turi, mano nuomone, labai menką vaidmenį, o seserų santykių analizė – neišnaudota rašytojos galimybė.

Apibendrinant, manau, kad knyga verta jūsų laiko, tačiau turite pasiruošti ilgam skaitymui. Siužetas jus, manau, nudžiugins, net jeigu jo vingiai ir neprivers išsižioti.

Siiri Enoranta „Graudaragio užkalbėjimas“, Tyto alba, 2019, 464 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *