Kinija garsėja savo polinkiu kopijuoti idėjas, technologijas ir visa kita, kas tik gali duoti kokios nors naudos. Tad ar tokia valstybė, kuri remiasi Vakarų mokslininkų išradimais, gali pradėti pirmauti dirbtinio intelekto technologijų taikyme?

Vienas iš Silikono slėnio garsenybių, dirbtinio intelekto tyrinėtojas, buvęs „Google China“ vadovas Kai-Fu Lee teigia, kad Kinija turi potencialo tapti pačia galingiausia dirbtinio intelekto supervalstybe. Anot jo, šiuo metu Kinija vis dar nepelnytai nuvertinama kaip technologijų kopijuotoja, nors pati pademonstravo milžinišką technologinį proveržį.

Savo knygoje „Dirbtinio Intelekto supervalstybės. Kinija, Silicio slėnis ir naujoji pasaulio tvarka“ autorius pasakoja, kuo skiriasi JAV ir Kinija bei kodėl pastaroji dėl šių skirtumų geriau pritaikys dirbtinį intelektą.

Visų pirma, knygoje bandoma paneigti požiūrį, kad kinai moka tik kopijuoti svetimas technologijas. Anot Lee, Kinija iš tikro seniau tik kopijavo tiek technologijas, tiek verslo idėjas ar atskirus tinklalapius. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius išaugo verslininkų karta, kuri kopijuodama išmoko kurti naujas technologijas, jas pritaikyti Kinijos rinkai ir tapti tarptautinėmis, galingomis korporacijomis.

Vakarų skaitytoją gali nustebinti tai, kad autorius nelaiko kopijavimo blogybe. Anot jo, nors kinai verslininkai dabar kuria naujas idėjas, jie yra daug labiau užgrūdinti negu konkurentai Silicio slėnyje. Pagrindinė to priežasis, pasak Lee, yra ta, kad Silicio slėnyje gėdinga kopijuoti, todėl sukūręs naują idėją gali palengva ją įgyvendinti. Kinijoje gi nauja idėja bus tuoj pat nukopijuota, darbuotojai pervilioti, o vadovai – sukompromituoti. Lee nuomone, tai yra gerai, nes neleidžia įmonėms užmigti, verčia nuolat dirbti, tobulėti ir kovoti kaip gladiatoriams.

Tiesą sakant, visoje knygoje jaučiamas autoriaus požiūris, kad kinai yra gladiatoriai, o štai amerikiečiai – aptingę, todėl lengvai nukonkuruojami.

Visgi, ne vien tai, anot Lee, lems Kinijos pergalę kovoje dėl dirbtinio intelekto. Svarbiausia, anot autoriaus, yra tai, jog Kinijoje bendrovės jau dabar surenka milžiniškus kiekius duomenų apie vartotojus: jų pomėgius, pirkimo įpročius, maršrutus ir kitką. O būtent duomenys ir jų kiekis yra svarbiausia dedamoji, norint sukurti kuo tobulesnes dirbtiniu intelektu paremtas technologijas.

Kalbėdamas apie kinų polinkį vardan patogumo aukoti privatumą, Lee labai atsargiai stengiasi nepaminėti Kinijos valdžios požiūrio į žmogaus teises bei privatumą. Priešingai, autorius nemažai giria Kinijos valdžią, dėl jos milžiniško palaikymo ir subsidijų dirbtinio intelekto technologijoms. Tačiau tuo pačiu pripažįsta, kad daug lėšų naudojamos neefektyviai ir Vakaruose taip nebūtų daroma. Nustebsite, bet ir tai pateikiama kaip Kinijos privalumas – jei ji nusprendė kažką daryti, tai pasirengusi deginti pinigus, bet tikslą pasiekti.

Apskritai, knygą reikėtų vertinti atsargiai – joje jaučiamas nedidelis propagandos prieskonis, kurio turbūt neįmanoma išvengti, jei esi Kinijoje aiškių interesų turintis verslininkas. Taigi, aklai autoriaus išvadomis apie būsimą Kinijos pergalę netikėčiau, visgi, jis pateikia įdomių pavyzdžių ir argumentų.

Dirbtinio intelekto technologijų naujokui kaip man, tai buvo naudinga ir įdomių įžvalgų pateikusi knyga, kurioje suprantamai aprašomi sudėtingi procesai. Lee tikrai pavyko padaryti taip, kad dalis mano turėtų stereotipų gerokai susvyruotų, tad, manau, tai parodo knygos kokybę.

Visgi, aklai netikėkite ir skaitykite kritiškai.

Kai-Fu Lee „Dirbtinio Intelekto supervalstybės. Kinija, Silicio slėnis ir naujoji pasaulio tvarka“, Kitos knygos, 2019, 328 p.