Kaip devyniasdešimtųjų vaikai (mes) tapome tėvais

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvaisKnygose apie tėvystę galima rasti labai daug įvairių dalykų – gerų ir nevisai gerų patarimų, visažiniškumo, pamokymų, didaktikos ir netgi seksizmo. Ir, tiesą sakant, buvo vos kelios tokios tematikos knygos, kur galėjau susitapatinti, pagalvoti „o, čia gi apie mane“, arba suvokti, kad būtent taip ir auginu savo dukrą.
Veronikos Urbonaitės–Barkauskienės knyga „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ šia prasme absoliučiai iškrenta iš konteksto. Nes knyga yra būtent apie mus, to laikotarpio vaikus. Ir tie, kurie gyveno 90–aisiais buvo vaikais, paaugliais, tikrai šioje knygoje atras save.

Pagrindinis knygos klausimas: ką gi tokio mes išsinešėme iš tų 90–ųjų į savo sukurtas šeimas, augindami savo vaikus? Na, ir, pasirodo, ne tiek jau ir mažai turime tarpusavyje bendro. Mūsų su knygos autore gyvenimai, sakyčiau, visiškai skiriasi – ji ilgą laiką gyveno užsienyje, turi tris vaikus, yra sociologė, taigi, absoliučiai nepanašu į mano gyvenimą. Tačiau skaitant knygą suprantu, kiek daug turime bendro, atsinešto būtent iš tų 90–ųjų.

Savaime suprantama, kiekvienas rajonas turėjo savo specifiką. Mano vaikystėje gal taip nesityčiojo iš keistokos išvaizdos arba neturėjome kažkokių žaislų, tačiau ta devyniasdešimtųjų dvasia sieja mus visus – pradedant nuo požiūrio į vaikus ir jų auginimą (kadangi mūsų tėvai neturėjo pakankamai laiko mumis užsiimti, nes turėjo galvoti, kaip išgyventi, tai mes dabar savo vaikus dėmesiu dažnai dusiname), baigiant požiūriu į tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, kodėl mums taip rūpi, kokiame vežime vežame vaiką ir ką apie tą vežimą pagalvos aplinkiniai?

Atskiro paminėjimo vertos knygos iliustracijos, kurias piešė Ūla Šveikauskaitė. Kai kurios taip pataikė į dešimtuką, kad apžiūrinėjau jas kelias minutes. Jos nėra visiškai tiesioginės, sakyčiau net perkeltine prasme pasako kur kas daugiau.

Skaitydama knygą ne kartą prunkštelėjau, nes prisiminiau savo vaikystės realybę. Sugalvodavome krūvas žaidimų, kurių mūsų vaikai jau nelabai supranta (bandžiau dukrą sudomint lėlyčių iš pienių gaminimu, bet jai buvo nelabai įdomu).

Tačiau neturėtumėte apsigauti – ši knyga tikrai ne vien tik pajuokavimai apie mūsų nelengvą, bet kartu ir linksmą devyniasdešimtųjų vaikystę, tačiau ir apie rimtus visuomenės pokyčius, transformacijas, kurias mes visi, kartu su visuomene, ir praėjome.

Kaip pasikeitė tėčių vaidmuo, o kur dingo tas „kaimas“, kuris turėtų padėti auginti vaikus? Kokie tėvai yra hipsteriai? Ar ką tik pagimdžiusi moteris gali jaustis seksuali? Dauguma klausimų yra aptariami remiantis sociologinėmis apklausomis, kas knygą daro dar įdomesnę.

Autorė daug pasakoja apie savo patirtį ir tai taip pat yra įdomu. Ji nevengia dalintis savo pamąstymais įvairiomis temomis, net abejonėmis. Taip pat nevengia pripažinti, kad dėl kažko buvo neteisi ir pakeitė nuomonę. Knyga skaitosi gana greitai ir lengvai. Lyg koks pokalbis su savim, tik prieš 20 metų.

Bet svarbiausia, kad ši knyga yra apie mus, absoliučiai unikalią tėvų kartą. Kuri neturėjo nieko, tik dideles galimybes. Kurias čiupo arba ne. O jeigu jau čiupo, tai visur – ir plačiajame karjeros pasaulyje, ir namuose, ir vaikų auginime.

Veronika Urbonaitė–Barkauskienė „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“, Dvi tylos, 2020, 121 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *