Dovydo Pancerovo debiutinio romano „Medžiojant tėvą“ veikėjai turbūt mane pamokytų, kad pavadinime uždaviau blogą klausimą. Į jį atsakymas – „taip“ arba „ne“, tad pokalbis gali ir nebesivystyti. Visgi, apie šį mistinį detektyvą galima pasakoti daug, tad vieno žodžio atsakymu neapsiribosiu.
D. Pancerovas yra geriausiai žinomas kaip tiriamosios žurnalistikos atstovas, taip pat dviejų negrožinės publicistinių knygų autorius „Kiborgų žemė“ ir „Kabinetas 339“ (šią parašė kartu su kolege Birute Davidonyte). Dideliais tiražais pardavęs šias knygas, žurnalistas savo plunksną nusprendė išbandyti ir grožinės literatūros kategorijoje, tad kaip sekėsi tas pirmas blynas?
„Medžiojant tėvą“ knygoje pasakojama apie tris tiriamuosius žurnalistus, dirbančius nepriklausomoje redakcijoje „Skarabėjai“. Jie imasi tyrimo apie politikų ir verslininkų ryšius, o viską apgaubia netikėta vieno esminių tiriamųjų mirtis. Žurnalistai bando išsiaiškinti, kodėl vienam verslininkui priklausanti ofšorinė kompanija ėmėsi pervedinėti pinigus į Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų fondą bei kaip į tai įsivėlę Lietuvos politikai, o laikas iki artėjančių rinkimų vis senka… Taigi, D. Pancerovas skaitytojui pasakoja apie tai, ką pats supranta: žiniasklaidos, politikos ir verslo užkulisius, tyrimus, įvairiausias netikėtas sąsajas, juodųjų ryšių technologijas.
Beje, nors pats D. Pancerovas tikina, kad veikėjai nėra jo kolegų atspindžiai, du žurnalistai ir viena žurnalistė labai primena senosios sudėties, dar iki skandalingo išsiskyrimo buvusį 15min.lt tyrimų skyrių. Buvo ir kitų veikėjų, kurie labai priminė kai kuriuos Vilniaus elito žmones, visgi gali būti, kad aš tiesiog įžvelgiu daugiau, negu iš tiesų parašyta.
Kalbant apie patį siužetą, autorius jį sudėliojo tikrai įdomiai. Deja, nenorėdamas gadinti skaitymo malonumo, daugiau detalių neatskleisiu. Tačiau patikinu, kad jis dinamiškas, nepergrūstas ir atrodo gan logiškas. Net ir mane labai sunervinusi knygos pabaiga daugumai skaitytojų, manau, turėtų patikti.
Savo pirmajame romane D. Pancerovas taip pat sukūrė stiprius tėvų ir vaikų santykius. Visi pagrindiniai veikėjai – Tomas Urbonas, Ieva Piekūraitė ir Olegas Jeremėjus – demonstruoja visiškai skirtingus santykius su tėvais bei kaip tai atsiliepia vėlesniame gyvenime. Autorius profesionaliai šiuos ryšius išnaudoja, kurdamas siužetines linijas bei dėliodamas užuominas. Tad skaitytoją įtraukia ne vien siužeto vingiai, bet ir stiprūs pagrindinių veikėjų psichologiniai paveikslai.
Tačiau knyga turi ir savotiškų sprendimų, kurie patiks tikrai ne kiekvienam. D. Pancerovas romane eksperimentuoja skirtingais pasakojimo būdais, stengdamasis atskirti skirtingus pasakojimo elementus. Visgi, be papildomo paaiškinimo, nesudėtinga pasimesti. Viename skyriuje įprastas romanams dėstymo būdas, kitame – to įprasto dėstymo ir vidinio pasaulio bei minčių miksas, o kitame skyriuje – pjesę primenantis dėstymo būdas, nurodant, kuris aktorius dabar kalbės. Po kurio laiko rašytojo užmojus, be abejo, perpranti, tačiau susimąstai, ar tai buvo geriausias būdas.
Nors, kaip minėjau, pats siužetas logiškas, jame norėjosi daugiau užuominų, sąsajų ar kitų detektyvinėms istorijoms įprastų detalių. Visgi, atsakant į pavadinime iškeltą klausimą, tai yra labai stiprus žingsnis į priekį pramoginėje grožinėje literatūroje, praturtinantis detektyvų kategoriją. Rekomenduoju perskaityti.
Dovydas Pancerovas „Medžiojant tėvą“, Alma littera, 2020, 256 p.