Kai kurioms knygoms reikia tinkamo laiko. Kai kurioms tenka laukti ilgai. Taip teko laukti ir Yual Noah Harario knygai „21 pamoka XXI amžiui“, kurią nusipirkome iškart, kai tik pasirodė jos lietuviška versija. O tai buvo prieš maždaug dvejus metus. Tačiau ilgai laukusi knyga pateko į mano rankas būtent tuomet, kai jai buvau pasiruošusi. Nes reikia būti jai pasiruošus. Skubu paaiškinti, kodėl.
Mano įsitikinimu, tokioms filosofinėms knygoms kaip ši, reikia galvoje gerokai atlaisvint vietos. Mūsų laikais tai ypatingai sunku, nes kasdien į save susiurbiame nesuskaičiuojamą kiekį informacijos (ypač tokiame darbe kaip mano – žiniasklaidoje). Čia galima būtų išvesti analogiją su stiklainiu, į kurį įdedame akmenukų, o vėliau pripilame smėlio. Tokiu būdu jame tuščios vietos nelieka. Tai kaip ir mūsų mintys – akmenukai yra dalykai, kurių negalime išvengti – darbas, šeimos reikalai, galų gale buitiniai rūpesčiai. O štai smėlis kiekvieno kitoks. Ir tik tada, kai mes tą stiklainį gerai ištuštiname, išmetame tai, ko mums nereikia, galime į rankas imti tokias knygas kaip Harario „21 pamoka XXI amžiui“.
Visų pirma, knyga apima platų spektrą realaus gyvenimo dėmenų. Čia paliečiama ne tik mūsų išorė, mus supantis pasaulis, bet ir mūsų vidus. Knygoje tiesiog atakuojami mūsų įsitikinimai ir be jokios sąžinės graužaties baksnojama į mūsų ribotumą. Autoriaus teigimu, žmonės šiuo metu turi rūpintis trimis didžiausiomis problemomis: klimato kaita, branduoline grėsme ir santykiu su technologijomis. Kiek iš mūsų kasdien apie tai susimąsto? Na gerai, nekalbėkime apie paprastus žmones, kiek iš tautos ar valstybės lyderių apie tai ne tik susimąsto, bet ir kalba? Pažiūrėjus į naujienas, kartais susidaro įspūdis, kad geriausiu atveju dar tūnome XX a. viduryje, tikrai ne XXI a. viduryje, apie ką ir kalba ši knyga.
Kaip jau minėjau, autorius atkreipia dėmesį į mūsų ribotą suvokimą, pasaulio matymą. Paradoksas, juk dabar viso pasaulio informacija pasiekiama dviem paspaudimais. Tačiau didžiausia problema yra ta, kad žmogui sunku pripažinti, jog jo suvokimas ribotas, kad jis kažko nežino, nesupranta, arba dar blogiau – kažką vertina visiškai subjektyviai, remdamasis savo pojūčiais, patirtimi, o ne objektyvia realybe. Sakyčiau, tai yra svarbiausia mintis, kurią išsinešiau perskaičiusi šią knygą – egzistuoja dalykų, apie kuriuos neturiu šimtaprocentinės nuomonės ir, svarbiausia, TAI YRA NORMALU!
Galima nežinoti šimptaprocentinio atsakymo į klausimą, ar Europa turėtų priimti ar ne pabėgėlius, arba galima tiesiog sau pripažinti, kad apie vieną arba kitą dalyką turime per mažai suvokimo. Būtent todėl, kad žmogaus protas nebeaprėpia pasaulio ir sunkiai sau pripažįsta, kad gali kažko nesuprasti, jis yra linkęs viską supaprastinti. Iš čia ir atsiranda sąmokslo teorijos apie pasaulinį susitarimą, organizacijas arba viską valdantį vieną žmogų. Žmogui taip saugiau.
Knyga palieka labai daug erdvės apmąstymams, atitraukia skaitytoją nuo buitinės kasdienybės ir skatina susimąstyti apie tai, kas yra pasaulis ir kas esu aš šitame pasaulyje. Autorius labai kritikuoja religines dogmas ir apskritai dogmas, taip pat gyvenimo prasmės paieškas. Jis ragina visų atsakymų pirmiausia ieškoti viduje, analizuoti save, pažinti save.
Nepaisant to, kad knyga yra tikrai stora, kai kurie skyriai sudėtingi, skaitosi ji gana greitai. Autorius nuolat atakuoja protą iššūkiais, skatina abejoti savo įsitikinimais, kelti klausimus, kurie nėra itin populiarūs. Greičiausiai perskaitę knygą savo giliausių įsitikinimu neatsisakysite, tačiau garantuoju, kad tikrai turėsite apie ką pamąstyti.
Harari knygoje taip pat akcentuoja žmonijos bendradarbiavimo poreikį (kaip kitaip galima užkirsti kelią branduolinei katastrofai ar klimato kaitai?). Ypač toks bendradarbiavimas reikalingas pasaulinės pandemijos akivaizdoje (čia remiuosi autoriaus interviu). Jis argumentuoja, kad valstybės, tautos yra sukurtos žmonių įsivaizdavimo, o ne objektyvios realybės pasekmė, todėl ir reikėtų vardan žmonijos ir planetos gerovės pakilti virš nacionalizmo ir atsiverti bendradarbiavimui.
Rekomenduoju šią knygą tiems, kurie turi poreikį tą savo „stiklainiuką“ užpildyti kažkuo, kas išjudins jame visą smėlį.
Yual Noah Harari „21 pamoka XXI amžiui“, Kitos knygos, 2018, 380 p.