Ištikimesni šio tinklaraščio skaitytojai jau turbūt puikiai žino, kad japonų rašytojas Haruki Murakami man yra neįkandamas riešutėlis. Kiekvieną kartą į rankas paėmęs jo kūrinį, žadu, kad šį kartą tikrai ką nors suvoksiu, tačiau nesuvokiu. Bet tai netrukdo ir toliau mėgautis šio rašytojo kūriniais.
Paskutinė literatūrinė bala, iš kurios sausas neišlipau, buvo pirmoji „Komandoro nužudymo“ dalis. Lietuvių kalba visai neseniai pasirodė ir antroji šios knygos dalis „Komandoro nužudymas II“.
Taigi, apie ką yra „Komandoro nužudymas“? Portretų tapytoją netikėtai po šešerių metų santuokos palieka žmona. Vyrui tai visiškai netikėta, tad jis kurį laiką tiesiog bastosi po Japoniją automobiliu. Miega pigiuose moteliuose, kartais – palapinėje. Po kelių tokių bastymosi mėnesių iš savo vieno geriausių draugų sulaukia pasiūlymo apsistoti jo tėvo, garsaus tapytojo apleistuose namuose.
Tapytojas nusprendžia pagyventi iš santaupų ir nuošaliuose kalnuose atsidėti kūrybai. Jis vertinamas portretistas, tapantis įvairių turtingų asmenų paveikslus, tačiau meno pasaulyje – visiškas niekas. Taigi, tapytojas nusprendžia skyrybų proga vėl atsidėti kūrybai, kaip jaunystėje, o ne sausiems portretams. Deja, dienų dienas spokso į tuščią drobę. Iki kol netikėtai susipažįsta su tame pačiame slėnyje kiek tolėliau gyvenančiu paslaptingu turtuoliu. Žinoma, šiame romane yra nemažai veikėjų ir siužetinių linijų, tačiau tik tiek siužeto galiu jums atskleisti, kad nesugadinčiau skaitymo malonumo.
Haruki Murakami šiame romane atskleidžia idilėje apsigyvenusio vyro kūrybinę regresiją. Tapytojas gyveno paprastą, bet laimingą gyvenimą. Jis neuždirbo daug, bet pakako patogiam gyvenimui. Žmoną jis mylėjo, su ja jautėsi laimingas, tačiau užsisuko rutinoje. Tačiau net ir rutinos pokyčiai bei kelios meilužės nepagerino jo kūrybinio potencialo.
Šį potencialą sužadina naujasis pažįstamas, o gal net ir bičiulis, gyvenantis kaimynystėje. Išvaizdus, bet paslaptingas turtuolis. Visai kaip realiame gyvenime, kartais išsivaduoti iš rutinos prireikia tokių žmonių, su kuriais įprastomis sąlygomis niekada nebendrautume.
Be abejo, Haruki Murakami savo knygoje įpina ir stebuklinių elementų. Knygoje pasirodo paslaptinga būtybė, prisistatanti kaip idėja. Tačiau pirmojoje dalyje jos vaidmuo nėra labai ryškus ir tam tikra prasme atrodo, kad nei istorijai, nei knygos minčiai ši taip vadinama idėja nedaro įtakos. Tiesiog tampa tam tikra dekoracija, o gal įvadu į antrąją dalį? To kol kas pasakyti negaliu.
Visgi romanas yra lėtas. 500 puslapių knygoje veiksmo mažai, turbūt intensyviausia knygos dalis buvo pati jos pradžia, kol Tapytojas keliavo po Japoniją. Vėliau knygos tempas, atspindėdamas ramų gyvenimą kalnuose esančiame name, pastebimai sulėtėja. Jis ima liūliuoti skaitytoją ir jam perduoda tą aplinkos nuotaiką, kurioje gyvena pagrindinis veikėjas.
Tačiau toks užliūliavimas tampa savotiška kančia, kai ištisus puslapius nieko naujo neįvyksta, istorija vis nesirutulioja ir užstringa pagrindinio veikėjo apmąstymuose.
Knygos pabaigoje paliekama intriga, nes Tapytojas įpainiojamas į tam tikrą avantiūrą ir imasi tapyti vieną ypatingą asmenį. Ir nors knyga man buvo tikrai sunkiai skaitoma, griebsiu ir antrąją dalį, net jei po to ją ir keiksiu. Nes taip jau yra su Haruki Murakami – keiki, bet skaitai.
Haruki Murakami „Komandoro nužudymas“, Baltos lankos, 2019, 494 p.
Tikrai labai pritariu, kad ta literatūrinė Murakami bala, bent jau šį kartą tai tikrai, labai neaiški.
Vaizdai, kuriuos „piešia“ autorius, puikiai įjungė vaizduotę. Buvo gražu. Bet, tiesą pasakius, labai kankinausi su šia knyga, nors paprastai patinka simbolistiniai romanai. Labiausiai mane priveikė net ne siužeto vystymosi lėtumas, o pretenzingi to turtuolio-gražuolio veikėjo papostringavimai apie meną, intuiciją, istoriją ir panašiai. Norėjosi jį rimtai pridaužti kokia nors kuoka. O tuo pačiu vožtelėti ir Murakamio redaktoriui, kuris taip beatodairiškai leido autoriui nerišliai kartotis ir sukti ratus (taip, dar daugiau nei paparastai!)
Tiesa, galiu paguosti ir tuo pačiu paanonsuoti, kad antrojoje romano dalyje dalykai pastebimai „susitvarko“: veiksmas įsibėgėja; pasakojimo struktūra ir net stilius pagerėja; turtuolis mažiau postringauja, ir visas į niekur vedęs veiksmas pagaliau ima vesti KAŽKUR – beje, labai vykusiai, pagal mitologinę-archetipinę logiką. Nežinau, ar ką nors supratau, bet manau, kad lygtai supratau :D
Norisi taistelėti vieną tamstos faktinę klaidelę: tapytojas, kuris yra ir knygos pasakotojas, romane lieka bevardis! Tomohiko Amada – tai kito svarbaus veikėjo (tiesa, irgi dailininko) vardas.