Pasirinkimai, nusivylimai: „galingiausio pasaulyje žmogaus“ atvira išpažintis

Pažadėtoji žemėBuvusio JAV prezidento Baracko Obamos knyga „Pažadėtoji žemė“ į mano skaitomų knygų sąrašą buvo įtraukta iškart, kai tik sužinojau, kad tokia knyga apskritai pasirodys. Na, ar kam nors nėra įdomu, kaip ir ką galvoja vienas iškiliausių pastarojo meto politikų? Nesileisiu į politinį vertinimą, tačiau pirmasis juodaodis JAV prezidentas neabejotinai įsirašė į politikos istoriją.

Ar nėra įdomu, kas vyksta už uždarų Baltųjų rūmų durų, Ovaliniame kabinete, privačiuose galingųjų pasaulio lyderių pokalbiuose? Ar nėra įdomu žmogų, kurį esame įpratę iš televizorių ar kompiuterių ekranų, matyti iš visai kitos pusės – neoficialios, asmeninės? Taip taip, sakysite – tikrai įdomu, bet kas rašo tiesiai ir atvirai? Taigi ir aš nebuvau nusiteikusi, kad nepaisant to, kad knyga bus įdomi, sužinosiu iš jos ne daugiau nei iki šiol žinojau iš viešų šaltinių.

Bet likau nustebusi. Nesakau, kad Obama atskleidė kažkokias valstybės paslaptis ar parašė kažką labai sensacingo. Tačiau atvirumas mane tikrai stebino. Kai kur pro knygos eilutes veržėsi net pyktis, nors kažkodėl buvau susidariusi bendrą įspūdį apie Obamą, kad jis yra labai išlaikytas ir mandagus žmogus, kurį išvesti iš pusiausvyros tikrai labai sunku. Tačiau skaitydama knygą kai kuriose vietose net galėjau labai aiškiai įsivaizduoti įsiūtį ar pyktį, nepavykus vienai ar kitai iniciatyvai ar tuomet, kai jis buvo neteisingai apkaltintas. Tiesa, skaitant knygą tokių vietų nuosekliai mažėjo, mat ir jis pats suprato, kad dirbdamas šį darbą neigiamos reakcijos, pagalių kaišymo į ratus, kaltinimų tikrai neišvengs. Visgi du nuolatiniai žodžiai, kurie lydėjo mane nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio – pasirinkimai ir nusivylimai.

Knyga prasideda dar prieš B. Obamai tampant prezidentu ir pasakoja apie tai, kaip jis ėjo link sprendimo kandidatuoti į prezidentus. Tiems, kurie skaitė Michelle Obama knygą „Mano istorija“, kai kurie dalykai galėjo pasirodyti žinomi, girdėti, jau skaityti. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad juos rašo tas pats žmogus. Visgi vėliau istorijos stipriai išsišakoja ir B. Obamos istorija nueina savuoju keliu. Michelle tame kelyje pasirodo gana epizodiškai, tuomet, kai buvęs prezidentas savo žmoną pagiria arba nori parodyti, kokia jam svarbi šeima. Michelle, nors ne itin dažnai minima knygoje, bet visada yra kažkur šalia. Ypač tada, kai prezidentui reikia paramos.

Tačiau knyga visgi yra apie POLITIKĄ. Visokią – ir moralią, ir keičiančią gyvenimą į gerą, ir apie purviną, pilną intrigų, galiausiai – neįtikėtinai sudėtingą. JAV prezidentai dažnai vadinami „galingiausiais pasaulio žmonėmis“, bet nė neįsivaizduojame kokią naštą tiems žmonėms uždedame taip sakydami. Tuo pačiu lyg ir pamiršdami, kad visgi toje pozicijoje tėra tik žmogus. Ir Obama šioje knygoje daug kartų tai priminė.

Įsivaizduokite, jeigu kažkur kitame pasaulio gale vyksta sudėtinga karinė operacija, jūs netiesioginis jos vadovas ar vadovė, bet tuo metu, kai jūsų kariai veržiasi į teroristų prikimštą pastatą, jūs turite sėdėti vakarienėje ir šypsotis kitos valstybės lyderiui, nieku gyvu neišduodamas, kad kažkas vyksta. Tai būtų tikras išbandymas ir iššūkis bet kuriam, net ir pačiam stipriausiam žmogui. Amerikos prezidentui – tai ne taip jau retai pasitaikantys atvejai.

Knygoje labai atvirai pasakojama apie sunkius pasirinkimus, kur nė vienas kelias nėra teisingas. Arba dar blogiau – kažkuris yra teisingas, bet tu juo negali eiti, nes žaidi šachmatais, o ne „Twister“. Pradedant nuo sudėtingos situacijos atėjus į prezidento postą, t.y. ekonominės krizės, kuri ant kelių parklupdė ne tik JAV ekonomiką, bet ir viso pasaulio, baigiant sudėtingais santykiais Artimuosiuose Rytuose ar kitur.

Amerikos interesai sudėtingai persipynė visame pasaulyje ir kiekvienas sprendimas turi savo pasekmes, todėl turi būti labai kruopščiai pasvertas. Obama neslepia, kad daug dalykų tėra tik interesų išskaičiavimas, taip pat kaip ir neslepia, kad jam teko priimti daug sprendimų, kurių idealiame pasaulyje nebūtų norėjęs. Tačiau tai yra kaina, kurią moki už „galingiausio pasaulio žmogaus“ kėdę. Ir čia yra didžiausias šio darbo nusivylimas – ne visada gali pasielgti taip, kaip norėtum.

Viename knygos epizode B. Obamos vienas iš darbuotojų juokauja, kad po darbo Baltuosiuose Rūmuose reikėtų atsidaryti vaisių kokteilių kioską. Bet vėliau supranta, kad tai per sudėtinga, todėl reikėtų pardavinėti tiesiog baltus marškinėlius – kad nereikėtų priimti jokio sprenimo. Nes šitame darbe pasirinkimai ir sprendimai yra tavo kasdienybė, tavo našta, tavo atsakomybė, kurią neši visą gyvenimą. Paradoksas čia toks, kad būtent pasirinkimo, sprendimo galimybė ir daro JAV prezidentą galingiausiu žmogumi pasaulyje, tačiau tuo pat metu jam ant pečių uždeda labai sunkią naštą.

Knygoje daugiausiai kalbama apie JAV vidaus vaidus tarp demokratų ir respublikonų, pasakyčiau net tiesiau – respublikonai kartais negailestingai skalbiami, kritikuojami – kaip visuma ir kaip atskiri žmonės, politikai. Greičiausiai ne visiems paminėtiems asmenims B. Obamos knygą skaityti bus malonu. Šią knygą skaityti man nebuvo itin malonu kaip žurnalistei, mat buvęs prezidentas labai kritikuoja mano kolegas. Šitoje vietoje išlenda Amerikos specifika, kur egzistuoja kanalai, atvirai palankūs vienai ar kitai partijai, tačiau kartais B. Obama širdo ant žurnalistų, mano profesine nuomone, visai nepelnytai.

B. Obama traukia per dantį, ir gana atvirai, ir mums gerai pažįstamus Europos lyderius. Angelą Merkel jis vaizduoja kaip itin konservatyvią, net kiek nuobodžią politikę, o štai buvusį Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy apskritai traukia per dantį dėl jo teatrališkumo. Pašaipų – tiesioginių ar ne – gauna ir kiti pasaulio lyderiai, oligarchai, turtais aptekę arabų valdovai.

Pasišaipo jis ir iš Vladimiro Putino, kuris pirmosios B. Obamos kadencijos metu buvo Rusijos premjeras, bet visi suprato, kad tai tik formalumas. Visgi požiūris į Rusiją nebuvo toks griežtas, labiau per bendrų interesų prizmę. Tiesa, knyga užsibaigia Osamos Bin Ladeno nukovimu (kuris įvyko 2011 metais), o aš taip norėjau paskaityti jo apie reakciją Krymo okupaciją… (gal antroje knygoje?), turbūt tikėdamasi, kad požiūris į Rusiją visgi sugriežtės.

Pati knyga yra įspūdingo storumo ir ją perskaityti tikrai yra ką veikti. Nepaisant to, kad kai kurios temos gal man nebuvo tokios įdomios, tačiau ji paskatino mane daug ką apmąstyti – apie demokratiją, valstybę, lyderystę, žmogiškumą, komandiškumą… ir daug kitų dalykų.

Dėl kai kurių dalykų ši knyga mane tiesiog nuramino, įkvėpė, paskatino nesustoti. Ir tai yra didžiausias knygos privalumas – atvirumas, sakymas situacijos tokios, kokia ji yra, neapsimetant šventuoju ar vien tik „baltu ir pūkuotu“. Nes, kaip rašė pats B. Obama, kad ir koks būtum kietas, auditorijoje sėdintis buvęs prezidentas visada atrodys kietesnis. Tiesą sakant, visi, kas sėdi auditorijoje ir tik komentuoja, visada atrodo kietesni. Bet ar tikrai tokie yra?

Barack Obama „Pažadėtoji žemė“, Alma littera, 2020, 712 p., vertė Asta Tobulevičienė, Daumantas Gadeikis, Jovita Liutkutė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *