Viename interviu rašytojas Rimantas Kmita apie savo knygą „Remyga“ sakė, kad šioje knygoje visiškai nenorėjo ieškoti konkrečių atsakymų į socialinius ar politinius klausimus. Turbūt melavo.

R. Kmita Lietuvos skaitytojams puikiai žinomas dėl savo fenomenalaus romano „Pietinia kronikas“. Dešimtąjį dešimtmetį knygoje puikiai atspindėjęs rašytojas ėmėsi dar vieno sudėtingo žingsnio – daugiasluoksnio kūrinio apie Šiaulius nepriklausomybės priešaušryje.

Romane „Remyga“ pasakojama apie jauną vyrą, grįžusį iš karo Afganistane į gimtuosius Šiaulius ir bandantį kibtis į gyvenimą. Jis susituokia, uošvio yra įdarbinamas milicijoje, bet viskas keičiasi, laikai nestabilūs, sovietinė armija išvaroma, milicininkai nekenčiami, gaujos įgauna vis daugiau galios ir realiai valdo Šiaulius. O čia dar nuolat pasireiškia Remygos psichikos problemos, kurias jis parsivežė iš Afganistano – jis juk tikras afgancas.

Jau ir taip spalvingą nepriklausomybės priešaušrio gyvenimą rašytojas nuspalvina stebuklinės pasakos elementais. Remygą lanko veikėjai: berniukas, meška, jautis, jam tenka kovoti su buratinu. Ir skaitytojas nejučia paliekamas svarstyti, ar tai – stebuklinė pasaka, ar afganco kliedesiai ir priepuoliai.

Knygoje R. Kmita pavaizduoja daugybę devinto ir dešimto amžių sandūros problemų. Viena jų – apgailėtinas požiūris į psichinę sveikatą. Aplinkiniai supranta, kad Remyga yra afgancas, o tai reiškia, kad grįžęs iš karo jis nėra stabilus, supranta, kad jis turėtų gerti vaistus. Visgi, tuo pačiu jį keikia. Pavyzdžiui, žmona jį žemina, kad jis verkia „kaip boba“ arba „vis dar kariauja“. Tuo pačiu Remyga milicijoje patenka į situacijas, kur tenka panaudoti ginklą ir visi karo prisiminimai grįžta. Psichinės sveikatos aspektas aktualus ir šiandien, nes nors Lietuva ir pasistūmėjo šiuo klausimu, vis dar esame labai arti knygoje vaizduojamo laikotarpio Šiaulių.

Ne ką mažiau svarbus yra vis didesnis kapitalizmo ir pinigų vaidmuo išlaisvėjusiuose Šiauliuose. Doleriai čia valdo. Ir ne tik pinigus, politiką, bet ir jausmus. Ta pati Remygos žmona, kuriai jau ėmiau jausti šiokią tokią antipatiją, verčia jį nusikalsti, kad tik šis uždirbtų daugiau pinigų, nuolat priekaištauja, kodėl ji negali atostogauti Ispanijoje, dėvėti importinių rūbų ir t.t.

Rašytojas tiesiog puikiai perteikia ir didžiausią to laikotarpio skaudulį – nusikalstamas grupuotes. Kaip gali knyga apie Šiaulius apsieiti be nors šiokio tokio „Princų“ paminėjimo.

Atskiro paminėjimo verta ir šiaulietiškos tarmės intarpai knygoje. Jų daug, bet neužgožia visos knygos. Negaliu patikėti, kaip sklandžiai galima rašyti šia tarme. Taip, aš augęs žemaitiškoje aplinkoje, tad tarmiškai skaityti visada mokėjau, bet R. Kmita rašo taip, kad tarmiškumas nereikalauja jokių papildomų pastangų perskaityti ir suprasti knygą.

Apskritai, R. Kmita iškėlė daug socialinių ir politinių klausimų. Ar jis, priešingai negu teigė interviu, stengėsi atsakyti į juos? Manau, kad tikrai taip, nes aš knygoje radau daug atsakymų.

Jaučiu, kad apie R. Kmitos romaną galėčiau labai daug rašyti ir rasčiau jame daugybę temų. Tačiau nenoriu atpasakoti viso siužeto, todėl nuoširdžiai rekomenduoju jums visiems taip pat paieškoti tų atsakymų, kuriuos radau, ir perskaityti „Remygą“.

Rimantas Kmita „Remyga“, Tyto alba, 2020, 288 p.