„Drugelių kalno“ autorius: veikėjai mane nuvedė ten, kur neplanavau

Drugelių kalnasKartais net ir antraplaniai veikėjai gali netikėtai pakreipti knygą ir rašytoją nuvesti ten, kur šis nesitikėjo. Tokia patirtimi su „Knygos nugarėle“ dalinasi neseniai lietuvių kalba išleisto romano „Drugelių kalnas“ autorius Remy K. Salters.

„Drugelių kalnas“ pasakoja istoriją apie detektyvų rašytoją ir jo mylimąją, Belizo džiunglėse pasislėpusius nuo išorinio pasaulio. Bei apie vietinį konsteblį, negalinti be gerų detektyvinių romanų, kuris netyčia patenka į poros gyvenimą sukrėtusius įvykius.

Autorius savo romano nevadina detektyviniu, nors knygoje netrūksta mistikos ir detektyvinių siužetų. Todėl vien tik meilės istorija šios knygos taip pat negalima pavadinti.

Romane R. K. Salters svarbią vietą skiria ir aplinkai bei gamtai. Džiunglės šioje knygoje yra vienas iš herojų, prisidedantis vystant siužetą, atskleidžiant veikėjus. Atskiro pagiriamojo žodžio verta ir rašytojo ypač spalvinga kalba, kuri skaitytoją įtraukia ir nepaleidžia.

Kaip gimė „Drugelių kalno“ idėja? Keliavote į Belizą, gyvenote ten, klajojote džiunglėse? Kaip sugalvojote, kad knygos veiksmas vyks būtent ten?

Tiesą sakant, buvo atvirkščiai. Knyga prasidėjo ne nuo Belizo. Ji prasidėjo nuo pagrindinių herojų Tristano ir Hedos. Vienas iš jų yra rašytojas, kita – jo gyvenimo partnerė. Pradėjau nuo tų dviejų žmonių, galvodamas, kas jiems nutiks, kokie jų santykiai. Taip susiklostė, kad pradėjęs rašyti knygą išvykau atostogų į Belizą.

Pirmą kartą buvau Centrinėje Amerikoje, pirmą kartą pamačiau džiungles. Buvau priblokštas. Neįtikėtina vieta. Keliaudamas Belize netgi radau vietą, kurią vėliau pavadinau „Drugelių kalnu“. Vieną dieną važiuodamas užmiesčio keliu pamačiau apleistą kalvos šlaitą, apaugusį džiunglėmis su ženklu „Parduodama“. Užsukau pažiūrėti. Po kelių savaičių pagalvojau, kad tai galėtų būti tinkama vieta tiems dviem veikėjams – ten galėtų vystytis jų santykiai ir istorija.

Remy K. SaltersKalbant apie veikėjus, paminėjote porą – rašytoją Tristaną ir jo mylimąją Hedą. Yra ir daugiau, sakyčiau, pagrindinių veikėjų. Pavyzdžiui, policininkas, konsteblis Altamontas. Iš pradžių knyga atrodo kaip detektyvas, atrodo, kad bus kokia paslaptinga žmogžudystė džiunglėse. Tada sutinki porą – rašytoją ir jo mylimąją, ir, bent jau man, istorija pasikeičia. Tai nėra vien tik detektyvas, tai meilės istorija. Ar toks buvo Jūsų sumanymas, dvi atskiros siužeto linijos – meilės istorija ir detektyvas? Ar taip tiesiog nutiko?

Tiesiog nutiko. Labai geras klausimas. Pataikėte. Labai įdomu išgirsti skaitytojų įspūdžius. Knygos pradžia ir pagrindas man buvo meilės istorija. Pradėjau rašyti, o tada nutiko, kas nutiko, neplanuotai. Gyvenime nesu planuotojas ir tikrai nesu geras planuotojas rašytojas. Kai pasirinkau, kur vyks veiksmas, ir ieškojau būdo, kaip papasakoti istoriją, pagalvojau apie tyrėją, pamaniau, kad būtų įdomu panaudoti jį kaip varomąją pasakojimo jėgą.

O tada jis išsivystė kaip veikėjas su savo psichologija ir aš praradau kontrolę. Turiu prisipažinti – praradau romano kontrolę, jis ir kiti antriniai personažai pajudėjo kryptimis, kurių visai neplanavau. Nevadinčiau knygos detektyvu. Tai ir meilės istorija, ir psichologinis trileris. Man patinka, kad knyga yra tarp skirtingų žanrų.

Įdomu, nes konsteblis turi tikrai stiprią savo istoriją, yra jo šeima, jo pasaulėžiūra, jis neatrodo kaip antro plano veikėjas, veikiau kaip vienas iš pagrindinių. Sakote, kad tai nebuvo planuota. Vadinasi, esate rašytojas, kuris tik rašydamas atranda, kaip vystysis jo knyga?

Manau, taip. Tai mano pirmoji knyga. Atradau, kad, kai plėtoju veikėjo charakterį, noriu jį giliai suprasti, noriu, kad veikėjai veiktų pagal tai, kas jie yra. O tai tave, kaip rašytoją, gali nuvesti ten, kur neplanavai. Man labai patinka Ivanas Turgenevas. Jo veikėjų psichologija labai stipri. I. Turgenevo prozoje nėra tokio dalyko kaip siužetas atskirtas nuo psichologijos – veikėjai patys veda tave per knygą.

Kitas dalykas, ką padariau rašydamas – atsikračiau visažinio pasakojo. „Drugelių kalne“ nėra autoriaus, pasakojančio skaitytojui istoriją. Yra kelios perspektyvos – Tristano perspektyva, inspektoriaus Altamonto perspektyva ir dar kelios kitos. Skaitydamas turi įsijausti į veikėjus daug stipriau, nei turėdamas visažinį rašytoją. Taip rašyti buvo mano sąmoningas pasirinkimas.

Visą interviu galite žiūrėti šiame vaizdo įraše.

Remy K. Salters „Drugelių kalnas“, Tyto alba, 2021, 263 p., vertė Ligija Kaminskienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *