„Krikštas ugnimi“ – prailgusi Raganiaus istorija

Krikštas ugnimiLenkijos fantastikos rašytojas  Andrzej Sapkowski yra neginčijamai nuostabus, o jo knygos šiame tinklaraštyje ne kartą aukštintos. Todėl net ir kritiškai įvertintos tokio autoriaus knygos, galima sakyti, yra geresnės, negu literatūros vidutiniokų šedevrai.

Taip atsargiai pradedu savo kritiką penktai „Raganiaus“ serijos knygai lietuvių kalba „Krikštas ugnimi“.

Šioje knygoje skaitytojas gali rasti tris atskiras siužetines linijas. Pagrindinėje jų raganius Geraltas, pragyvenimui žudantis įvairius monstrus, karštligiškai ieško savo podukros Ciri. Sužeistas ir pamažu jėgas atgaunantis Geraltas susipažįsta su medžiotoja Milva, ir patraukia ieškoti Ciri. Karo niokojamame krašte pakeliui jis sutinka būrį nykštukų, prie jų prisijungia paslaptingas veikėjas, o iš paskos slapta seka priešiškos Nilfgardo valstybės karžygys.

Kitaip tariant, pagrindinė linija yra kiekvienam fantastikos mėgėjui pažįstama nuotykinė kelionės istorija, kuri lengvai skaitoma, įtraukia ir, be abejo, yra labai aiški. Tad kodėl gi drįstu kritikuoti šią siužetinę liniją?

Priežastis visiškai subjektyvi. Ketvirtoje „Raganiaus“ serijos dalyje „Paniekos metas“ Geralto podukra Ciri sulaukė tikrai daug dėmesio ir prisijungė prie nusikaltėlių gaujos, save vadinančios žiurkėmis. Paauglystę pasiekusi mergaičiukė staiga ėmė žadinti skaitytojo susidomėjimą, jos charakteris ir siužetinė linija darėsi vis įdomesni.

O štai penktojoje knygoje tas sužadintas skaitytojas turi tenkintis tik Ciri gyvenimo nuotrupomis. Tiesa, meluočiau, jei sakyčiau, kad Ciri rašytojas visai neskiria dėmesio. Knygoje aprašoma, kaip ji, prisijungusi prie žiurkių gaujos, imasi žudymo, užmezga ypač artimus santykius su viena iš gaujos narių, visgi, prieš tai buvusioje dalyje prie Ciri virsmo kulminacijos artėjęs siužetas penktojoje dalyje tarsi subliuško. Ir dėl to knyga ėmė prailgti.

Visgi A. Sapkowski nebūtų jis, jei į šias dvi siužetines linijas neįveltų trečiosios – apie didžiąją politiką. Niokojamame pasaulyje burtininkų ložė, kuri prieš tai buvusioje dalyje buvo gerokai praretinta, siekia sukurti organizaciją, kuri rūpintųsi magijos išlikimu. Mano vertinimu, rašytojas meistriškai įpina naujų savo pasaulio detalių ir puikiai parodo, kas vyksta politiniuose ir mūšio laukuose, kaip vystosi pasaulio istorija. To Geralto ar Ciri akimis nebūtų įmanoma parodyti, nes šie ne tik nelabai žino, kas vyksta plačiajame pasaulyje, bet netgi sąmoningai nuo jo slepiasi.

Apibendrinant, nors turiu asmeninių subjektyvių priekaištų knygai, „Krikštas ugnimi“ yra įdomi ir įtraukianti istorija, persmelkta A. Sapkowskiui būdingu cinizmu.

Andrzej Sapkowski „Krikštas ugnimi“, Alma littera, 2019, 352 p., vertė Vidas Morkūnas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *