Lietuvių literatūroje – naujas dvelksmas. Visai neseniai pasirodė Dainiaus Vanago distopinis romanas „Oderis“, pasakojantis apie netolimoje ateityje iškilusią savotiškomis taisyklėmis paremtą visuomenę, gyvenančią sienomis aptvertame mieste.

Oderyje gali gyventi tik tie žmonės, kurie turi darbą, o štai bedarbiai yra išvejami iš jo su teise sugrįžti tik jei gaus darbą. Čia nėra pensininkų, nėra ir socialinės pagalbos, o vaikų susilaukti galima tik jei pajamos yra tam tikro dydžio.

Pats D. Vanagas pripažįsta, kad sukurti tokią distopinę visuomenę įkvėpė auganti radikalių politinių jėgų įtaka.

Interviu Knygos nugarėlei rašytojas sako, kad kartais klaidingai įsivaizduojame, jog Vakarų demokratija turi tvirtą pagrindą ir jai niekas negresia. Plačiau apie tai ir apie distopiją bei fantastiką – šiame interviu.

Savo romanui pasirinkote distopinį žanrą su nemažai mokslinės fantastikos elementų. Visgi, Lietuvoje tokios knygos neturi plačios auditorijos, tad kas paskatino rašyti distopinį romaną?

Kai pasirinkau distopijos žanrą, pusę knygos jau buvau parašęs. Kitaip tariant – iš pradžių rašiau tai, apie ką daugiausiai galvojau, kas atrodė svarbu ir artima. Tik vėliau, kai ėmiausi ieškoti galutinės pasakojimo formos, distopijos žanras pasirodė tam geriausiai tinkamas.

O šiaip į galvą niekada nebuvo atėjusi mintis, kad šio žanro knygos neturi plačios auditorijos – juk Orwello „1984“ ar Huxley „Puikų naują pasaulį“, taip pat ir kitas populiarias distopijas skaito daugybė žmonių.

Kalbant apie fantastiką kaip žanrą, Lietuvoje vis dar tenka susidurti su požiūriu, kad tai literatūra vaikams ar paaugliams. Ar matote perspektyvų distopinėms knygoms arba fantastikai užimti vietą tarp „rimtosios literatūros“ knygų?

Distopinėms knygoms situacija kiek palankesnė – nors ir remiasi fantastiniais elementais, didžiausią dėmesį sutelkia į socialinį ir politinį visuomenės pjūvį. Iš principo tai knygos, kurios apsimeta ateitimi, bet iš tiesų pasakoja apie dabartį – tik iš labai aštrios perspektyvos.

O kalbant grynai apie fantastikos knygas, asmeniškai nesu susidūręs su požiūriu, kad tai – „literatūra vaikams ar paaugliams“. Man tokia pozicija atrodo paviršutiniška, nes ne žanras, o teksto kokybė lemia literatūros vertę. Vis dėlto reikia pripažinti, kad fantastikos knygos daliai skaitytojų sukelia papildomų sunkumų, kurie kartais atbaido nuo tokios literatūros.

Visų pirma, fantastikos knygos skaitytojui dažnai pasiūlo visiškai naują ir neatpažįstamą pasaulį, kuriame yra iškraipyta laiko tėkmė arba erdvės vientisumas, veikia nežemiškos būtybės, tyrinėjamos visatos platybės ir ateities moksliniai išradimai, egzistuoja alternatyvi realybė ir t.t. Ką tai reiškia? Kad skaitytojui tenka mokytis apie tokį pasaulį „nuo nulio“. Vadinasi, visos žinios, kurias per gyvenimą sukaupė, jam nepadeda susigaudyti, nepalengvina skaitymo. Mat jei romano veiksmas vyksta Los Andžele – viskas labai aišku ir nėra jokių problemų įsivaizduoti. Bet jei planetoje pavadinimu Arakis? Varge, šitiek papildomų reikalų… Tai – sunkus ir dalį skaitytojų atbaidantis procesas, nes skaitant tokį tekstą neužtenka mėgautis stiliumi – dar reikia ir labai įdėmiai rinkti visą naują informaciją, ją jungti, klijuoti, prisiminti.

Antra iškylanti problema – nerimas (kartais pagrįstas), kad fantastikos knygose autorius visą savo kūrybinę jėgą sutelkia į naujo pasaulio kūrimą, į mitologiją, į naujos tvarkos aprašymą ir pristatymą, tačiau mažiau koncentruojasi į kalbą, stilių, kūrinio formą, struktūrą.

O grožinė literatūra dėl to taip ir vadinama – nes graži. Ir ji turi būti turtinga ne tik turiniu, bet ir formos sprendimais, pasakojimo būdu, įtaiga. Patys įspūdingiausi fantastikos kūriniai sugeba suderinti abu šiuos polius, tačiau taip nutinka toli gražu ne visada.

Kaip gimė pati knygos idėja? Iš kur kilo įkvėpimas ir kiek laiko rašėte Oderį?

Mane sudomino Vakarų pasaulyje auganti radikalių politinių judėjimų (tiek kairės, tiek dešinės) įtaka. Ėmiau galvoti: „O kas, jei kuri nors iš šių grupių galiausiai išsikovotų daugumos palaikymą?“ Juk JAV vieną kartą jau išsirinko Donaldą Trumpą – per plauką nepadarė to ir antrą sykį.

Kartais mes apgaulingai įsivaizduojame, kad Vakarų demokratija turi labai tvirtą pagrindą, kurio neįmanoma išjudinti. Taip nėra. Kiekviena didesnė krizė situaciją gali labai greitai pakeisti. Būtent šios idėjos ir buvo mano pagrindinis įkvėpimas knygai, kurią rašiau apie dvejus metus.

Kalbant apie Oderį, pasakojate apie miestą, iš kurio deportuojami žmonės, neturintys darbo. Šio miesto kūrėjai gan atvirai šlykštisi elgetomis, bedarbiais, kuriuos dėl tingumo baudžia deportacijomis už sienos. Šios mintys girdimos ir Lietuvos bei užsienio politinių partijų rinkiminiuose šūkiuose, tad kiek Oderis yra įkvėptas dabartinio politinio naratyvo?

Labai smarkiai. Nors romano veiksmas rutuliojasi 2050-aisiais, tačiau akivaizdžiai apeliuoja ir į mūsų gyvenamąjį laiką, į žmogaus tapatybės pokyčius, ir jo vietą visuomenėje. Ryšys tarp dabarties ir ateities nėra identiškas ryšiui tarp priežasties ir pasekmės, tačiau tam tikrų sąsajų išvengti neįmanoma: juk idėjos, kurios 2050-aisiais jau realizuotos, dabar tebėra ankstyvojoje fazėje. Apie jas kalbama pakankamai tyliai ir tik mažose, radikalesnėse bendruomenėse – bet jau kalbama.

Ir didelė tikimybė, kad pasaulyje atsiras vietų, kuriose šios idėjos anksčiau ar vėliau bus įgyvendintos. Juk gyvename laikais, kada demokratija kainuoja vis brangiau, todėl, natūralu, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie šios kainos mokėti nebenori.

Stengiuosi neatskleisti siužeto, tačiau būtina paminėti, kad skaitytojas vis labiau įtraukiamas į miesto santvarką. Iš pradžių paaiškėja, kad bedarbiai iš šio miesto deportuojami, vėliau paaiškėja, kad žmonėms neleidžiama turėti per daug santaupų ir t.t. Nors ir kokie absurdiški sprendimai, visgi knygoje jie gan aiškiai argumentuojami. Tad kyla klausimas, galbūt Oderis nėra bloga vieta gyventi, galbūt tai būsimų tobulų pasaulių vizija ir neišvengiamybė?

Oderis iš tiesų nėra bloga vieta gyventi. Keista, nepatogi, kartais žiauri – taip, bet kartu moderni, pažangi, savotiškai teisinga. Tokia ir yra šio romano esmė: pavaizduoti pasaulį, kuris nėra tik juodas ar baltas ir kuriame nėra lengvų sprendimų.

Net pats Oderio meras niekada nesako, kad šis miestas – pati geriausia vieta gyventi. Tikrai ne – čia yra pakankamai trūkumų: kaip, beje, ir visur. Tad jei nepatinka, keliauji ieškoti laimės kitur, o jei patinka – lieki. Čia jau vertybiniai klausimai, į kuriuos niekada negalima atsakyti vienareikšmiškai.

Kaip manote, ką turime daryti, kad nesulauktume šalia mūsų augančių oderių?

Pasaulis yra toks, kokį jį sukuriame patys ir leidžiame sukurti kitiems. Tai ir dalykai, už kuriuos kovojame ir vertiname, tai ir valdžios atstovai, kuriuos išsirenkame, tai ir problemos, į kurias nuolat ieškome sprendimų, o kartais, nusivylę rezultatais, pasukame lengvesniu keliu. Visuomenės yra labai dinamiškos ir jų elgesį, ypač globalių krizių akivaizdoje, yra sunku prognozuoti. Galbūt dabar mes nenorime tokių oderių. Bet kas gali žinoti – galbūt po šimto metų patys apie juos svajosime?

Dėkoju už pokalbį.

Dainius Vanagas „Oderis“, Baltos lankos, 2021, 272 p.