Knygų ir filmų bei serialų industrijos yra glaudžiai susijusios, todėl natūralu, kad kartais knygų rekomendacijos ateina iš tokių platformų kaip „Netflix“. Šioje platformoje ne per seniausiai pasirodęs fantastinis serialas „Šešėlis ir kaulas“ patraukė mano dėmesį, tačiau jau po pirmos serijos nusprendžiau, kad geriau bus pirmiausia perskaityti knygą, pagal kurią jis sukurtas.

Leigh Bardugo parašyta pirmoji Grišų trilogijos knyga pasakoja apie Ravkos šalį, kurią į dvi dalis prieš kelis amžius padalijo Šešėlio kanjonas. Jis susilpnino šalį, apsunkino prekybos ryšius, mat per tą tamsos ruožą be galo pavojinga keliauti – ten pilna skraidančių, žmones ryjančių monstrų.

Pagrindinė knygos herojė, jauna armijos kartografė našlaitė Alina turi vykdyti užduotį ir keliauti per Šešėlio kanjoną. Pačioje kelionės pradžioje specialiais smėliu riedančiais laivais keliaujančius karius užpuola monstrai ir paaiškėja, kad Alina turi ypatingų galių. Ji išpranašauta šviesos kvietėja, galinti atbaidyti monstrus, o, jei pasiseks, gal net ir sunaikinti visą šešėlio kanjoną. Taigi, ji ne visai savo noru išgabenama į sostinę, karaliaus rūmus, kur apmokomos grišos – raganos ir burtininkai.

Daugiau siužeto neatskleisiu, kad nesugadinčiau malonumo skaityti knygą arba žiūrėti serialą. Visgi, turiu pabrėžti, kad knygoje labai daug dėmesio skiriama meilės reikalams, paaugliškoms dejonėms ir įsimylėjimams, ir daug mažiau – veiksmui.

Matyt, autorės auditorija – paauglės ir jaunos mergaitės, dar nesuvokiančios, kokie santykiai būna realybėje, todėl visas meilės linijas kuria kaip lėkštame meksikietiškame seriale.

Kalbant apie lėkštumą, Alina, nors ir labai trafaretinė veikėja, yra vienintelė nors kiek geriau atskleista asmenybė knygoje. Visi kiti, net ir labai svarbūs veikėjai, yra tarsi butaforiniai ir negyvi. Situaciją turbūt turėtų gelbėti detaliai aprašomos jų aprangos arba priskiriamos tam tikros savybės, visgi įspūdžio tai nedaro.

Be abejo, dauguma skaitytojų atkreips dėmesį, kad Ravkos šalis yra kažkur slaviškoje Europoje. Vardai, kai kurie išsireiškimai, nupasakojamos aprangos siunčia aliuzijas tai į gūdžią carinę Rusiją, tai į Kroatiją ar Padniestrę. Butaforinio slaviškumo suteikia ir nuolat geriama gira, kuri čia labai stipri – nuo jos galima pasigerti. Ir pusryčiams valgoma silkė. Tiesa, šis butaforinis pasaulis turi savito žavesio ir, vertinant knygą apskritai, yra gal net žavus.

„Šešėlis ir kaulas“, kita vertus, yra labai lengvai skaitoma knyga, jos pagrindinė siužeto mintis yra tikrai įdomi ir jeigu būtų mažiau dėmesio skiriama šabloniškiems meilės jausmams, tai gautųsi galbūt visai neblogas apsakymas.

Negaliu teigti, kad ši knyga yra labai bloga, tačiau jei esate ne ankstyvą paauglystę išgyvenanti mergina, geriau neskaitykite.

Leigh Bardugo „Šešėlis ir kaulas“, Aukso pieva, 2016, 320 p., vertė Tėja Luna.