Kaip manote, ar žmonės iš prigimties geri, ar visgi blogi? Draugiški ar priešiški? Kartais atrodo, kad aplink – vien tik blogis, pyktis, rietenos, nesusikalbėjimas. O ypatingai pastaraisiais metais, kai žmonės, pavargę nuo pandemijos, tikrai turi mažai kantrybės.
Kita vertus, ta pati pandemija atvertė ir kitą medalio pusę – žmonės savanoriavo, padėjo vieni kitiems, aukojo pinigus, kitaip prisidėjo prie bendrojo gėrio. Tai galbūt nei geri, nei blogi, o skirtingi? Greičiausiai galėtume ginčytis šiuo klausimu labai ilgai, ir mūsų požiūris būtų paremtas asmenine patirtimi, kuri visais atvejais yra subjektyvi. Be to, atsakymo į šį klausimą filosofai, psichologai ir apskritai žmonija ieško jau daugelį amžių.
Rutgerio Bregmano knygą „Žmonijos gerumas. Naujas požiūris į mus“ paėmiau skaityti kaip bandymą ieškoti atsakymo apie žmonių gerumą ar ne tokį gerumą. Autorius meta iššūkį būtent požiūriui, kad žmonės iš esmės blogi, savanaudžiai, nesiskaitantys su kitais ir pan. Jis bando įrodyti, kad yra visiškai atvirkščiai – dauguma žmonių yra geri ir būtent tai yra žmonijos sėkmės istorija apskritai. Anot autoriaus, jeigu ne mūsų draugiškumas, pagalba vieni kitiems, bendruomeniškumas, tai greičiausiai būtume tiesiog išnykę.
Knygoje aprašoma labai daug atvejų, istorijų ir mokslinių tyrimų, kurie iš tiesų ir patvirtina autoriaus hipotezę. Prisipažinsiu, ją skaityti dažnai būdavo sunku, mat išankstinis nusistatymas tikrai šaukte šaukia „ne, netiesa, o juk Holokaustas, o juk karai!“ Autorius atsako į visus šiuos klausimus, kurie turėtų kilti išsilavinusiam, istoriją žinančiam žmogui. Vieni atsakymai įtikina, kiti galbūt ne tokie įtikinantys, tačiau verta autorių pagirti už tai, kad jis suabejoja ir savo teiginiais, jeigu mato tam pagrindą. Šioje knygoje taip pat paneigiami kai kurių itin žymių eksperimentų, parodžiusių žmonių žiaurumą, rezultatai. Paaiškėjo, kad eksperimentai vykdyti tikrai nesilaikant nei taisyklių, nei etikos. Tačiau kai kurių jų rezultatai taip įsišaknijo žmonėms į pasaulio suvokimą, kad jį pakeisti tapo itin sunku.
Kita vertus, skaitant knygą užkliuvo keli dalykai. Vienas jų, kad visos knygos mintys, kad visi žmonės geri, paneigiama dviem atvejais – jeigu tai žurnalistai (galbūt dėl to šią mintį taip jautriai priėmiau), ir jeigu tai valdžios atstovai – politikai. Žurnalistai, anot autoriaus, ieško sensacijų, išpučia neigiamas istorijas, nemato teigiamų ir todėl sudaro iškreiptą pasaulio vaizdą žmonėms, neva visi blogi ir vieni kitiems kenkia. Su tokia mintimi sutikti galėčiau tik iš dalies, nes laikausi požiūrio, kad žurnalistika – tai veidrodis, o ne „Instagramo“ filtras. Veidrodyje matome tai, ką matome, o ne kas pagražinta. Su politikais kita istorija. Anot autoriaus, žmogus yra geras, tada gauna valdžią ir tampa blogu. Tačiau pats autorius keliais pavyzdžiais paneigia savo paties mintį, pvz., aprašydamas išrinktą merą, kuris iš tiesų atidavė valdžią miesto žmonėms.
Tiesa, kartais skaitant knygą autoriaus mintys kvepia utopija ir net komunizmu. Visuotinis gėris be privačios nuosavybės, visiems po lygiai ir t.t. Galbūt čia išlenda lietuviškas skeptiškumas tokioms idėjoms ir mintims, atsiradęs iš 50 metų diegto komunizmo “rojaus”, tačiau mintys apie utopiją kilo ne kartą.
Bet kuriuo atveju, knyga skaitosi tikrai labai įdomiai ir gana greitai. Kai kurie dalykai man buvo gana nauji, todėl kartais ir netikėti. Tai žiūrėjimas į istoriją iš visai kitos perspektyvos, kuri nėra įprasta. Knyga skatina apmąstyti, o gal tikrai labiau patys koncentruojamės į neigiamus dalykus, todėl ir aplink viskas neigiamai atrodo? Perskaičiusi ją tikrai pradėjau, bent jau savo galvoje, akcentuoti daugiau teigiamų dalykų, kurių aplink tikrai yra apstu.
Taigi ar žmonės visgi geri iš prigimties, ar visgi blogi? Perskaičiusi knygą visgi lieku prie savo nuomonės, kad žmonės yra visokie. Yra ir tokių, kurie siuva kaukes, kai visuomenei jų trūksta, ir dalina jas už dyką, yra ir tokių, kurie vieną kaukę parduoda už 50 eurų. Žmonės yra visokie.
Rutger Bregman „Žmonijos gerumas. Naujas požiūris į mus“, Tyto Alba, 2021, 462 p., vertė Saulė Rygertaitė.