Gerų knygų apie karą ar „armūchą“ nėra daug. Nors tokių knygų esu skaitęs nemažai, šito žanro klasika, man asmeniškai, yra vos trys knygos: Erich Maria Remarque „Vakarų fronte nieko naujo“, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ ir Jaroslav Hašek „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Neseniai išleistas Lietuvio kario romanas net negali lygintis su šiais šedevrais.
„Paprastas darbas“ – lietuvio kario, kodiniu vardu Svetimas, romanas apie išgyvenimus karo zonoje, kuri tiksliai nedetalizuojama, bet galima numanyti, kad tai šiuolaikinių Lietuvos karių misijų Afganistane fragmentas. Tiesa, išgyvenimai – fiziniai. Tokių dvasinių ir psichologinių vingrybių, kokias patiria veikėjai šio žanro etalonuose – nėra.
Žvelgiant iš literatūrinės pusės, tai vienas prasčiausių kada nors mano skaitytų literatūros kūrinių. Imdamas į rankas šią knygą nesitikėjau gilių minčių ar išskirtinių įžvalgų, tačiau net apie tai nesvajodamas kūriniu nusivyliau. Nors būta ir gerai parašytų vietų, didžioji knygos dalis yra rašliava apie tai, koks kietas tas karys Svetimas (beje, knyga parašyta pirmuoju asmeniu), kaip jis šaudo tiesiog „šūdais“ vadinamus priešo karius ir nuolat geria kavą. Netgi apšaudymų metu.
Primena amerikietišką „bajavyką“. Tik, kad ir tie kur kas geresni. Pavyzdžiui neseniai kino teatrų repertuaruose sukęsis „Amerikos snaiperis“ daug puikesnis kūrinys nei ši knyga.
Šia knyga susiviliojau dėl žodžių jos nugarėlėje: „Šitą knygą taip pat skiriu kariams, kurie kasdien sąžiningai tarnauja savo šaliai ir ne todėl, kad taip įpareigoja statutai, o todėl, kad priesaikos žodžiai, be pompastikos ir lozungų, yra jų vidinė nuostata, ir todėl, kad tiki, jog tai, ką daro, leidžia kitiems mėgautis gyvenimo pilnatve“. Puikūs žodžiai. Aš jais tikiu. Bet ne knyga.
Kita vertus, šis romanas kupinas šiandieninių kariuomenės aktualijų, įvairiausių detalių, kurias su pasimėgavimu sugers tarnaujantys ar tarnavę. Romanas taip pat galėtų būti įdomus jauniems kariams, nes pateikiama įvairių karybos gudrybių, gana elementarių, tačiau ne visiems taip gerai žinomų. Pavyzdžiui, ar tikrai reikia labai rimtai slėptis, jei priešas iš „kalašnikovo“ apšaudo iš 800 metrų? Kulka tokio atstumo greičiausiai nenuskries. Ką tuomet sako autorius? Išgerkime kavos iš termoso!
Knygą nusipirkau. Savo kainos neverta.
Svetimas „Paprastas darbas“, Obuolys, 2014, 368 p.
Knygos recenzija delfi.lt komentatoriaus lygio. Tiesiog su daug žodžių pasakyta išvada, kad knyga šūdas be jokios gilesnės analizės ar aiškesnių argumentų. Tikriausiai autorius tikėjosi saloninio virkavimo apie karo sunkumus bei pačio pagrindinio veikėjo pacifistinių pamąstymų apie buvimą paprastu pėstininku didelėje politinių šachmatų partijoje, todėl pagautas nusivylimo išklojo šią emocinę trydą. Vien pasakymas, kad kalašnikovo kulka iššovusi greičiausiai nenuskries 800m parodo, kad pats recenzijos autorius išmano apie karybą tiek pat kiek apie plastinę chirurgiją.
Virkavimo nesitikėjau, pacifizmo irgi. Juk knyga apie karą.
O apie analizę atsakysiu paprastai – analizuoti galima knygas, kurios turinį turi. Šita knyga yra paviršutiniškas skystalas, su krūva leidyklos paliktų gramatinių klaidų. Norite geros knygos apie karą? Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“ arba Orwello „Katalonijai pagerbti“. Jokio, kaip sakote, verkšlenimo ir pacifizmo, bet užtat suprasite, kas yra gera knyga apie karą.
Knyga puiki. Itraukianti, lengvai skaitosi, suteikia pasididziavimo Lt pajegomis. Beje jei teko skaityti Amerikos snaiperi, butent skaityti, o ne ziureti filma, tai suprasite, kad Svetimo knyga yra daug idomesne.
Nevisai sutinku su straipsnio autorium. Knyga labai lengvai ir įdomiai susiskaitė. Tarnauju kariuomenėje, todėl buvo lengviau įsivaizduoti veiksmą, kuris knygoje labai įtraukė. Net nesinorėjo jos paleisti einant į paskaitas, skaičiau ją per pertraukas. Aišku gal ir negalima lyginti su tokiais šedevrais kaip Remarko vakarų fronte nieko naujo, bet jug tai lietuvio – kario knyga. Rekomenduoju.
Man knyga patiko. Nesinorėjo paleist iš rankų. Aš stipriai nesiplėsiu. Įdomu, įtraukia,skaityti verta.
Ponas Egidijus manau garbins ir Putino dienoraštį, kai tik bus išleistas, nes ten bus daug mandrių žodelių ir blevyzgėlių iš dangaus.
Viena geriausiu mano skaitytu knygu, o as skaitau labai daug knygu. Tad Egidijui jurgelioniui galiu patarti tik tiek kad jis yra sudo vertas knygu kritikas nieko nesuprantantis apie gera knyga. Jam mat maziukui uzkliuvo kad priesus vadina sudais, eik gal geriau pas mama issiverk i prijuoste liurbi. O dar geriau nueik i kariuomene patarnauti, tada kiek kitaip gal pradesi ziureti i sita knyga.