Nedidelis patarimas – jei nutiks taip, kad nežinosite, ko čia griebtis, ir ką čia paskaityti, skaitykite Lietuvos žydų rašytojų kūrinius. Patikėkite, nustebsite. O pirmai pradžiai atsiverskite Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansą“.
G. Kanovičius paprastai pristatomas kaip vienas produktyviausių ir žymiausių šiuolaikinių žydų rašytojų, apdovanotas Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija, Izraelio rašytojų sąjungos premija, nominuotas Rusijos Bookerio premijai (ją skiria ne vyriausias Rusijos estetas Vladimiras Putinas). Man G. Kanovičius yra Lietuvos žydų metraštininkas, atskleidęs su mumis gyvenančios tautos istorijas, problemas ir kasdienybes.
Nors rinkiniu „Veidai sutemose“ išleista apysaka ir apsakymai taip pat puikūs, „Miestelio romansas“ yra tai, nuo ko vertėtų pradėti pažintį su Kanovičiumi. Visiškai atsitiktinai knygą skaityti pradėjau Jonavos traukinių stotyje. Būtent Jonavoje vyksta romano veiksmas. Jame per vieną žydų šeimą pasakojama apie tarpukario Lietuvoje nusistovėjusius žydų, lietuvių, rusų ir lenkų santykius (beje, taikius ir draugiškus), žydiškąjį darbštumą (kuris kartais maišomas su „verslininkišku suktumu“) ir kultūrą.
Kadangi romanas paremtas autoriaus atsiminimais, šios šeimos ir miestelio istoriją, mano galva, galima laikyti tipiniu mažo miestelio visuomenės modeliu, kuris buvo nusistovėjęs daugelyje Lietuvos miestų. Juk, kaip žinia, Lietuvos miestų kultūra sietina su žydiškumu. Pavyzdžiui, domėdamasis savo gimtojo Utenos miesto istorija sužinojau, kad 1897 metais atlikto imperinio surašymo duomenimis, žydų tautybės žmonės sudarė apie 75 proc. miesto gyventojų. Panaši situacija buvo susiklosčiusi Molėtuose, Plungėje ir daugelyje kitų. Taigi autoriaus prisiminimai suteikia ir istorinių, kultūrinių, sociologinių žinių apie žydiškąją erdvę Lietuvoje prieš II pasaulinį karą.
G. Kanovičiaus tekstai lengvai ir greitai skaitomi, tačiau kupini metaforų, biblinių paralelių. Šio teksto jelapenas – savitas žydiškas humoro jausmas. Kaip rašoma knygos anotacijoje, autoriaus rašymo stilius yra puiki „rusų kalbos, žydiško stiliaus ir lietuviškų realijų“ pynė.
Grigorijus Kanovičius „Miestelio romansas“, Tyto alba, 2013, 429 p.
Pastebėjimas dėl šio sakinio „Nedidelis patarimas – jei nutiks taip, kad nežinosite, ko čia griebtis, ir ką čia paskaityti, skaitykite Lietuvos žydų rašytojų kūrinius.“: aš Marko Zingerio nesiūlyčiau. Grigorijų Kanovičių ir Icchoką Merą – taip.
Dar būtinai pridėčiau Avromą Suckeverį ir Eliezerį Heimaną. Visi kiti – skonio reikalas. Ypač Lietuvos žydai poetai.
Avromas Suckeveris mano paskutinis atradimas (prieš kokius pora metų), o į Eliezerį Heimaną atkreipsiu dėmesį – ačiū už rekomendaciją!
Marko Zingerio tik prozą skaičiau. Vis tiek neverta.