„Černobylio malda“, arba kam teko literatūros Nobelis

virselisBaltarusių žurnalistei Svetlanai Aleksijevič gavus Nobelio literatūros premiją pasipylė priekaištai, kad „štai ir literatūros Nobelis tapo politika“. Humanitarinės premijos dažniausia yra politika. Klausimas, kaip į tai pažiūrėsi.

Pirmiausia, Nobelio literatūros premija šiai autorei buvo prognozuojama jau ne vienerius metus. Šiemet susiklostė tokios aplinkybės (Baltarusijos Prezidento perrinkimai, diskusijos dėl Rusijos bazių Baltarusijoje), kad pašmaikštauti sugalvoję filologai dar sugebėjo ir kelis Europos diktatorius į nepatogią vietą pastatyti: vienas, dešimtmečiui ištrėmęs laureatę iš Baltarusijos, dabar turėjo pasveikinti, kitas – apsimesti, kad nieko neįvyko ir jokia rusakalbė nieko nelaimėjo.

Antra, mano nuomone, literatūra turi atitikti laikmečio dvasią. Tai yra, literatūros tendencijos turi byloti ir apie laikmečio visuomenę, jos mąstyseną bei sopulius. Nobelio premija autorei paskirta už „polifoninius rašinius, kurie yra paminklas kančiai ir drąsai mūsų laikais“. Tai yra tai, kas dabar vyksta Europoje.

Ir visgi reikėjo patikrinti, kokia ta literatūra. Į lietuvių kalbą išverstos dvi knygos: „Paskutinieji liudytojai“ ir „Černobylio malda“. Pastarąją ir atsiverčiau.

Knyga yra katastrofos (kuri, beje, labiausiai palietė ne Ukrainą, o Baltarusiją) liudytojų prisiminimai, išrašyti ištisomis citatomis. Taigi tekstas yra žmogiškųjų išgyvenimų ir istorijų vėrinėlis. Kur čia autorės nuopelnas, jei kalba kiti? Atrasti tokias istorijas yra pakankamas nuopelnas.

Pavyzdžiui, kaip jaučiasi motina, kurios dukra gimė be jokių „angų“, tarsi užsiūta, ar Černobylyje tarnavęs kareivis – portalinė klasika. Bet štai knygoje jų kur kas daugiau – medžiotojų būrelis, turėjęs šaudyti sulaukėjusius naminius gyvūnus, į Černobylį po katastrofos bėgantys emigrantai iš kitų Tarybinių Respublikų, nes niekur kitur jie negali pasislėpti ir pan. Pašnekovo pasirinkimas – tai, ko galėtų pasimokyti jauni žurnalistai.

Kitaip tariant – istorija papasakota turbūt iš visų įmanomų perspektyvų. Taigi nuomonę galima susidaryti argumentuotą. Tiesa, viskas vis tiek sueina į vieną tašką: Tarybinės struktūros, su vyriausia valdžia priešaky, susimovė kaip reikiant, neinformuodami apie situaciją ne tik vietinių, bet ir avarijos likvidatorių. Pavyzdžiui, vienas kareivis grįžo namo, išmetė visus rūbus, bet mažamečiam sūnui labai patiko „pilotkė“ (tokia kepurė), kurią tėvas jam mielai atidavė, o šis bemaž nenusiimdamas nešiojo. Po kelių metų vaikas mirė nuo smegenų auglio. Vietiniai gi dar kuris laikas valgė daržuose užaugintus ir užterštus pomidorus.

Knyga sunki. Tai ne „holivudiniai“ filmiūkščiai apie tai, kaip grupelė studentų sugalvoja paieškoti nuotykių Černobylyje ir juos paskui mielai žiaumoja vietiniai mutantai. Keletą kartų vos nemečiau skaityti, nes buvo psichologiškai per sunku. Dabar suprantu, už ką S. Aleksijevič taip „tarkuoja“ paskutiniuosius du Europos diktatorius.

Išvada: Nobelio literatūros premijos vertas veikalas (ir veikla). Žinoma, tai skonio reikalas, bet man ši knyga artimesnė nei praėjusių metų Nobelio literatūros premijos laureato Patrick Modiano tekstai.

Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“, Alma littera, 1999, 293 p.

2 komentarai

  1. Egle, klausimas geras. Kiek ieškojau didžiuosiuose internetiniuose knygynuose, nėra. Siūlyčiau paieškoti bibliotekose.

Komentuoti: Egidijus Jurgelionis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *