„Petro imperatorė“: kupina erotikos, vulgari ir nenupudruota

Petro imperatorė„Skendinti kraujuose ir šūduose, nutvieksta aukso. Esu tiesiog imperatoriškos valdžios alegorija…“, – Jekaterina I.

Lietuviško istorinio romano meistrė Kristina Sabaliauskaitė sukūrė naują šedevrą. Vulgarų, purviną, pilną brutalumo, kančios ir joje prasišviečiančios laimės apraiškų. Jos kūrinys „Petro imperatorė“, pasakojantis apie lietuviško kraujo turinčią pirmąją Rusijos imperatorę Jekateriną I, tikrai patiks ne visiems, tačiau abejingų palikti neturėtų.

K. Sabaliauskaitė naujoje savo knygoje pasakoja apie Martą Skowronską, pas liuteronų pastorių Marienburge tarnaujančią skalbėją, kurią 1702 m. vergijon paima rusų armijos feldmaršalas. Dienomis patarnaujanti feldmaršalui buities reikaluose, o naktimis kenčianti jo užgaidas lovoje, Marta netrukus patenka į imperatoriaus Petro I draugo ir numylėtinio tarnystę. O tuomet patampa ir paties Rusijos imperatoriaus meiluže, nuosavybe, o po kurio laiko – ir imperatoriene.

Šią istoriją pasakoja pati Jekaterina I, besikamuojanti priešmirtiniame patale, kosėjanti, kenčianti skausmus, besispjaudanti kraujais. Ji vis nugrimzta į vaistų sukeltą transą ir prisimena savo praeitį. Rašytoja meistriškai nukelia skaitytoją iš dabarties į praeitį ir į vientisą paveikslą sujungia tiek Jekaterinos ligos lovą, tiek ir jos gyvenimo epizodus.

Knygoje autorė stengiasi atskleisti nenupudruotą pasakojimą, kaip vergė galėjo tapti imperatore. Marta jau knygos pradžioje suvokia, kad išlikti gali tik tuomet, jei prisitaikys ir atiduos savo kūną. Ne šiaip atiduos, o bus kitokia, geresnė meilužė imperatoriui, negu eilinės portamojkos. Būtent todėl pasakojime yra daug erotikos ir konservatyviam skaitytojui tai gali nepatikti. K. Sabaliauskaitė negaili išradingų epitetų apie tai, kaip vyrai negali atsakyti moteriai, kai ši apžiojusi jo šautuvo vamzdį ir pan.

Tačiau pasakojime netrūksta ir vulgarumo, nesusijusio su erotika. Knygoje vaizduojama Rusijos imperija – tamsi, atsilikusi, apipinta prietarais. Būtent tokia, kurią Petras I nesėkmingai bandė paversti Vakarais. Tačiau dėl tokio vaizdavimo neturėtų įsižeisti rusų tauta – tai nėra politinis ar istorinis šalies menkinimas. Tokiu būdu autorė geriau perteikia, kodėl Petras I taip norėjo paversti Rusiją Vakarais ir išlaisvinti ją iš tamsumo. Visgi, tamsa, atrodo, nugali – pati Marta arba Jekaterina, knygoje iš pradžių besibodinti barbarų tauta, palaipsniui pati vis labiau pradeda kalbėti vulgariai, gerti degtinę, senti bei pripažinti, kad taip ir nepavyko ištraukti tautos iš tamsos.

Tai nėra tiesiog pasakojimas apie moterį, savo grožio ar sugebėjimų lovoje dėka tapusia imperatore. K. Sabaliauskaitė pasakoja apie tai, kokį indėlį moterys įnešė moderninant Rusijos imperiją ir kaip be galo stiprios asmenybės gali išlikti per bet kokias negandas.

Ne viename interviu autorė teigė, kad, rašydama šį romaną, tyrinėjo daugybę istorinių dokumentų ir pasakojimas yra istoriškai tikslus. Tikri istorikai galės padetalizuoti, kiek šis romanas yra istoriškai tikslus, tačiau tik bendrais bruožais Petro I valdymo laikotarpį išmanantys skaitytojai, manau, galės pasimėgauti kūriniu ir sužinoti naujų dalykų.

Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“, Baltos lankos, 2019, 334 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *