Kai kurios knygų serijos ima atsibosti jau po kelių knygų, kitos gi su laiku tik dar labiau įtraukia.
Lenkų fantastikos rašytojo Andrzejaus Sapkowskio knyga „Elfų kraujas“ yra trečioji „Raganiaus“ serijos dalis ir pirmasis romanas šioje knygų serijoje. Pirmosios dvi knygos – „Paskutinis noras“ ir „Likimo kalavijas“, kurias neseniai nauju leidimu išleido „Alma littera“, yra apsakymų rinkiniai, tad skaityti apie raganių Geraltą iš Rivijos galite pradėti įvairiai – tiek nuo apsakymų, tiek nuo „Elfų kraujo“. Visgi mano patarimas būtų laikytis nuoseklumo ir pirmiausia perskaityti apsakymus.
„Elfų kraujas“, kaip jau minėjau, yra pirmasis romanas serijoje, ir tai yra viena priežasčių, kodėl susidomėjimas knygų serija apie raganių nesumažėjo. Subjektyviu vertinimu, išlaikyti skaitytojo dėmesį vien apsakymų rinkiniais, nors ir labai meistriškai parašytais, būtų labai sudėtinga. Tuo metu romanas suteikia galimybę pateikti auditorijai daugiau Geralto iš Rivijos pasaulio spalvų.
Šioje knygoje Geraltas nebėra vienintelis pagrindinis veikėjas, jį papildo dar trys-keturi esminiai herojai, kurių dėka galime pamatyti įvairesnes istorijos puses. Pagrindinis knygos siužetas pasakoja apie mergaitę staigmenėlę Ciri, kurią globoja Geraltas. Tiems, kas yra susipažinę su populiariojo žaidimo „Raganius 3” siužetu, galiu pasakyti, kad šioje knygoje pasakojama apie tai, kaip Ciri pateko į Geralto gyvenimą ir kaip klostėsi jų nuotykių pradžia.
Žaidimo nežaidusiems ir su „Raganiaus“ serija susipažįstantiems tik per knygas trumpai galiu atskleisti, kad mergaitė Ciri knygoje yra likimo dovana Geraltui. Jis užmokesčio už darbą paprašė staigmenos, o ta staigmena, kaip vėliau paaiškėjo, ir buvo kunigaikštienės dukra. Taigi, istorija klostosi apie tai, kaip mergaitė, turinti ypatingų galių, mokosi, padedama Geralto ir savo amato meistrių raganų, suvaldyti savo ypatingas galias.
- Sapkowski, kaip visada, meistriškai kuria „Raganiaus“ pasaulį. Jo pasakojime galime matyti tiek tai, su kokiomis ekonominėmis problemomis susiduria karalystės, politines rietenas ir įtampas, tačiau nepamirštama ir tai, kad aprašomas magijos pasaulis. Tai viena pagrindinių priežasčių, kuriomis ir žavi A. Sapkowski. Jis sugeba sukurti pilnatvės jausmą savo skaitytojams: jei skaitai apie miestą, žinai, kad rašytojas pagalvojo apie viską – ir apie viešnamius, ir apie turgų, ir apie karaliaus rūmus bei išklibusį grindinio akmenį. Kitaip tariant, rašytojas neleidžia sudvejoti kuriamo pasaulio pilnatve.
Šioje knygoje taip pat nemažai dėmesio skiriama tolerancijos temai. Žmonės, laikantys save visa ko šeimininkais, nesibodi engti kitų rasių – nykštukų, driadžių, elfų. Būtent pastarieji knygoje sukyla ir pradeda tam tikrą partizaninį karą, o pasakojime vis pasigirsta autoriaus diskusija su skaitytoju, kaip reikėtų elgtis ir ar vienos rasės išaukštinimas yra teisingas.
„Raganiaus“ serija savyje talpina daug daugiau negu pasakojimą apie Geraltą, kuris savo kalaviju galabija įvairius monstrus. Tai knyga apie realybėje mus kamuojančią neteisybę, netoleranciją ir kitas problemas. Taigi, kaip visada, labai rekomenduoju.
Andrzej Sapkowski „Raganius“, Alma littera, 2018, 312 p.