Negyvenama žemė: ar mes visi pasmerkti?

Negyvenama žemėJei skirtumėte nors kelias minutes paieškoms internete, rastumėte ne vieną skaičiuoklę, rodančią, kiek mūsų planetai liko iki šiltnamio efektą sukeliančių dujų nulemtos katastrofos. Ir tų metų ne tiek jau ir daug.

Absoliuti dauguma mūsų supranta, kad toliau taip tęstis negali, tačiau keisti sau įprastą gyvenimą ir atsisakyti modernių malonumų ryžtasi vienetai. David Wallace-Wells kūrinys „Negyvenama žemė. Ateities istorija“ turi potencialo tapti ta knyga, kuri kai kuriuos iš mūsų pažadins ir privers pasikeisti.

Ji yra viena iš mokslo populiarinimo knygų apie klimato kaitą, tačiau iš daugelio panašių kūrinių išsiskiria savo tonu. Ir tai yra ir pliusas, ir didžiulis minusas. Visų pirma, knyga parašyta taip, kad jau nuo paties pirmojo puslapio jaučiamas neslepiamas autoriaus pamokslas. D. Wallace-Wells yra žurnalistas, ne mokslininkas, ir leidžia sau kalbėti ne tokiu formaliu tonu. Kita vertus, po kurio laiko tai ima erzinti.

Knygose apie klimato kaitą įprasta skaityti patarimus, ką reikia padaryti, jog išvengtume augančių temperatūrų, užnuodytų vandenų ir t.t. „Negyvenamos žemės“ autorius nusprendžia nebandyti kalbėti apie tai, jau nuo pirmųjų puslapių ima jauti už ragų ir pateikia informacijos, kaip mes – žmonija – susimovėme, bei kuo tai baigsis. Skaitytoją pasiekia faktai apie tai, kaip dėl anglies dvideginio emisijų mažėja dirbamos žemės plotų, o užauginami produktai, nors ir didesni, tačiau mažiau maistingi. Pateikiami pražūtingi scenarijai, kiek šimtų milijonų žmonių, gyvenančių pakrantėse, praras savo namus ir turės migruoti. Bei kuriose žemės teritorijose dėl karščio tiesiog nebebus įmanoma gyventi.

Kitaip tariant, D. Wallace-Wells klimato kaitą savo knygoje atskleidžia visu žiaurumu. Jis kalba ne apie ant tirpstančios ledo lyties pasimetusį vienišą baltąjį lokį, su kuriuo mes taip ir nesusitapatinome. Jis kalba apie mus, žmones. Parodo, kokius baisumus didžiųjų megapolių gyventojai patirs, kaip ims braškėti ekonomika, o gal net pasieks visišką stagnaciją. Autorius atskleidžia, ko mes neteksime toje naujoje, nelabai gyventi tinkamoje planetoje, ir beda pirštu, kad daug ko netekome jau šiandien.

Ir tik tuomet, kai rašytojas nupiešia negyvenamos žemės paveikslą, imasi kitose panašiose knygose įprasto naratyvo apie tai – ką daryti ir kaip to išvengti.

Visgi, čia nerasite patarimų kiekvienam iš mūsų, kaip sumažinti anglies dvideginio emisijas, aiškių instrukcijų ar veiklos planų, kuriuos taip mėgsta kai kurie klimato kaitos tema rašantys autoriai. D. Wallace-Wells atkreipia dėmesį į visas pagrindines problemas, tačiau tikslių receptų neduoda.

Apibendrinant, drįsčiau teigti, kad tai į savotišką desperaciją puolusio žmogaus kūrinys. Žmogaus, kuriam trūko kantrybė ir aplink nieko nesuprantantiems ir abejingiems klausytojams problemas reikia aiškinti pakeltu tonu. Ir visgi ši knyga yra įdomi, įtraukianti. Be to, joje net ir tie, kurie šį bei tą nusimano apie klimato kaitos problematiką, tikrai ras naujos ir naudingos informacijos.

David Wallace-Wells „Negyvenama žemė. Ateities istorija“, Tyto Alba, 2020, 311 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *