Gniutulas, likęs gerklėje, kurio negali sąmoningai atsikratyti, nes nežinai, kodėl jis atsirado. Protu nesuvoki istorijos, tačiau emociškai esi visiškai atsidavęs pasakojimui, kuris įtraukia ne smegenis, o jausmus. Negali papasakoti, apie ką buvo knyga, nors jai atsidavei visiškai. Taip atrodo pažintis su argentiniečių rašytoja Samanta Schweblin.

Pirmoji jos knyga „Prieraišumo laisvė“, atnešusi autorei galimybę patekti į „Man Booker International“ finalą, pasirodė ir lietuvių kalba. Tai savo išore apgaulinga knyga. Apsakymas yra vos ilgesnis nei šimtas puslapių, o pats knygos formatas panašus į tų knygų, kurias žmonės ima laikui kelionėse prablaškyti. Šią klaidą padariau ir aš, knygą pasiėmęs į lėktuvą, ilgesniam skrydžiui paįvairinti.

Knyga yra dialogas tarp motinos, saugančios savo dukrą visomis išgalėmis, ir sūnaus, kurio motina savotiškai išsižadėjo. Tai pasakojimas apie vaikus, apsinuodijusius cheikalais, kuriais tręšiami laukai. Ir tai pasakojimas apie neapsakomus jausmus, kuriuos jaučia motina, kai kyla pavojus jos vaikui. Pasakojimas yra trumpas, tad jį ir reikėtų perskaityti vienu prisėdimu, niekieno neblaškomam, įsijautus į kiekvieną žodį ir raidę.

Laisvai tekantis, stebuklinės pasakos elementais ir grotesku paįvairintas naratyvas įtraukia emociškai. Autorė sugeba perteikti tai, kas, atrodo, yra ypač sudėtinga – motinos jausmus vaikui. Ir tai nėra tuščia pagyra knygai. Skaitant „Prieraišumo laisvę“, galima visiškai įsijausti ir suprasti pagrindinės herojės Amandos jausmus. Pagyros knygos autorei, nes tai ji sukuria be jokių detalių aprašymų. Žodžius S. Schweblin „taupo“ ir neaprašinėja nereikalingų detalių. Jeigu šiame apsakyme kas nors paminima, tai yra svarbu pačiai istorijai, tuo galite būti tikri.

Tačiau tuo pačiu skaitytojui rašytoja palieka daugybę klaustukų ir vietos interpretacijai. Tam tikra prasme, S. Schweblin primena japonų rašytoją Haruki Murakami, kuris stebuklinių istorijų elementų skaitytojui nepaaiškina ir nepateikia aiškios pabaigos, kas gi nutiko herojams. Skirtumas tas, kad S. Schweblin nesiteikia paaiškinti ir istorijos eigos.

Dialogas tarp Amandos ir Davido, kaip paaiškėja, vyksta lioninėje. Tačiau ar jis tikras, ar tai klejojančios mirštančiosios haliucinacija? Žyniuonė, perkelianti sielas iš kūno, egzistuoja, ar taip pat yra pagrindinės herojės fantazijos vaisius? Ar kas nors yra tikra, ar visa tai yra tik priešmirtinės gęstančios sąmonės sukurtos fikcijos? Tokie klausimai apninka, kai užverčiamas paskutinis knygos puslapis.

„Prieraišumo laisvė“, kaip turbūt jau supratote, nėra populiarioji literatūra, kurią supras ir įvertins kiekvienas skaitytojas. Tačiau tai knyga, norintiems pasimėgauti nuostabiai sukurptu pasakojimu, lengvu stiliumi, tačiau sudėtinga ir daugiasluoksne istorija. Knyga tiesiog smogia emociškai, priverčia mąstyti ir ieškoti tikrosios savo prasmės. Tai knyga, kurią perskaitęs nejučia imi ieškoti autorės interviu, kur ji plačiau papasakotų, kaip gimė mintis parašyti tokią istoriją.

Rekomenduoju, jei nebijote daugiau klausimų nei atsakymų.

Knygą tinklaraščiui padovanojo „Sofoklio“ leidykla, tačiau apžvalgai įtakos tai neturi.

Samanta Schweblin „Prieraišumo laisvė“, Sofoklis, 2018, 128 p.