Gerai pasukę galvą, ko gero, prisiminsite ne vieną kartą, kai ko nors bijojote ir bandėte nuo to apsisaugoti. Paskaitę Nassim Nicholas Talebas knygą „Juodoji gulbė“ suvoksite, kad baisiau tai, ko visiškai nesitikite ir nuo ko neapsisaugosite. Kitaip tariant, ši knyga yra garsiosios Johano Volfgango Getės sukurto personažo Fausto minties „tai, ką mes žinom, nesvarbu visai, o ko nežinom, tai svarbu be galo“ paaiškinimas keliais šimtais puslapių. Paskaityti verta ne mažiau nei patį „Faustą“.

Nassim Nicholas Talebas – vienas sėkmingiusių visų laikų investuotojų, kelių universitetų (taip pat ir Oksfordo) profesorius. Nors knygoje yra ne visiems humanitarams įkandamų grafikų ir teorijų, autorius rašo pakankamai paprastai ir suprantamai kiekvienam daugmaž išsilavinusiam skaitytojui. Jis tampa akademinio pasaulio Judu, kuris ne tik rašo „žmogiška“, įdomia kalba, bet ir kritikuoja daugelį ekonomikos teorijų. Kai kurias iš jų sukūrė Nobelio premijos laureatai.

Pagrindinė autoriaus mintis – pasaulio raidą lėmė vos keletas įvykių, kardinaliai pakeitusių žmoniją. Juos Talebas vadina „Juodosiomis gulbėmis“. Juos numatyti itin sudėtinga, tačiau numačius ir pasinaudojus galima daug ką pasiekti: susikaupti turtus sėkmingai investavus, pasiekti politinės karjeros ir pan.

Jis kaip reikiant išvanoja kupras akademikams, finansų rinkų, politikos, ekonomikos ir socialiniams analitikams už jų negebėjimą šių įvykių numatyti.
 Talebas kalba apie rizikos dinamiką ir atsitiktinių įvykių reikšmę. Jo teigimu, daugelis analitikų, net ir socialinių, savo prognozėse remiasi Gausso modeliu, o tai reiškia, kad automatiškai atmeta mažai tikėtinus, tačiau iš esmės situaciją pakeisti galinčius reiškinius. Todėl išsilavinusio žmogaus (profesoriaus ar biržos maklerio) ir taksi vairuotojo prognozė iš esmės yra nemažiau klaidinga. Tik taksi vairuotojo prognozė nekelia tokios rizikos kaip išsilavinusio asmens, nes pastarasis galvoja, kad žinodamas daug faktų sukuria teisingą prognozę ir užsikrauna didesnę riziką nei taksi vairuotojas, abejojantis savo žiniomis.

Išsilavinę (daugiausia Talebas kalba apie akademikus) turi vadinamąją „episteminę aroganciją“ – perdėtą savo žinių vertinimą ir nepakankamą dėmesį nežinomybei. Tai turi žalingą efektą, nes nesukuria prielaidų mažinti nežinomybės diapazoną.
 Išsilavinusio žmogaus problema yra jo ego, sako Talebas. Tokiam svarbu rasti faktus, kuriais patvirtinų savo nuomonę, tačiau tuo pat metu užsimerktų prieš rizikas ir teisingesnį sprendimą. Pavyzdžiui, geri šachmatų meistrai ieškodami tinkamo ėjimo ne bando įrodyti sau, kad jis teisingas, o bando įrodyti jo klaidingumą. Anot autoriaus, tokiu metodu verslo imperiją ir savo teorijas kūrė George Soros.

Be to, dažnai prognozuojant ateitį remiamasi istoriniais įvykiais. Tai absoliutaus lunatiko užsiėmimas. Anot Talebo, istorinių analogijų paieška yra migla objektyviai analizei.

Ir ką gi Talebas laiko protingiausiais žmonėmis? Didelis siurprizas – kariškius. „Kariškiai žvelgia į atsitiktinumus tikrai su savikritišku intelektiniu sąžiningumu, skirtingai nei akademikai ir bendrovių direktoriai, leidžiantys kitų žmonių pinigus. To nepamatysi filmuose apie karą, ten juos dažniausiai vaizduoja kaip ištroškusius karo autokratus. Prieš mane stovintys žmonės buvo tikrai ne iš tų, kurie pradeda karus. Išties daugeliui sėkminga gynybos politika yra ta, kuria pavyksta pašalinti galimus pavojus nepraliejant kraujo <…> Karo tarnyba pritraukia daugiau tikrų intelektualų, mąstančių apie riziką, negu daugelis kitų profesijų. Už gynybą atsakingi žmonės nori suprasti rizikos epistemologiją (gnoseologiją)“, – rašo Talebas, dėl karo pats turėjęs bėgti iš tėvynės Libano.

Kam galėtų būti įdomi ši knyga? O gi bet kam. Tai nėra knyga apie ekonomiką. Autorius savo teoriją įrodinėja kalbėdamas apie politinius ir socialinius įvykius, pateikia pavyzdžių iš azartinių lošimų realybės. Taigi kaip ir tie kariškiai, jis bando išaiškinti skaitytojui savo poziciją, bandydamas suvokti problemą iš įvairių jos pusių. O kas svarbiausia – skaitant verčia šiek tiek pamąstyti apie nuosavus sąmonės vingius.

UŽDUOTIS PAMĄSTYMUI. Turime paprasčiausią, nei kiek neperdarytą monetą su herbu ir skaičiumi. 99 kartus metus monetą visuomet atsivertė skaičius. Kokia tikimybė, kad šimtąjį kartą atsivers herbas? (klausimas retorinis)

Nassim Nicholas Taleb „Juodoji gulbė“, Eugrimas, 2013, 400 p.