Jaroslavą Melniką – bendrą lietuvių ir ukrainiečių rašytoją – buvau primiršęs, pripažinsiu. Kažkada buvau atsivertęs, skaitęs ir mėgavęsis jo siurrealistiniais tekstais knygoje „Kelias į rojų“. Dėl to, kai knygyne konsultantė pasiūlė jo naujausią knygą „Dangaus valdovai“, pagalvojau, kad verta pamėginti. Jausmas toks dviprasmiškas.

Nuolatiniai tinklaraščio skaitytojai jau žino mano sudėtingą santykį su japonų rašytoju Haruki Murakami. Perskaitęs dvi pirmas jo knygas taip susižavėjau, kad toliau skaitau naujas knygas ir vis nusiviliu. Ir vis tiek skaitau – pro sukąstus dantis. Tai ši Jaroslavo Melniko knyga man murakamiška nuo pirmųjų puslapių, todėl ji buvo skaitoma kaip H. Murakami kūrinys. Štai tau ir kultūrinės patirties nauda.

Kuo J. Melniko knyga murakamiška? Savo atmosfera, personažais ir magiškumu. Pasižiūrėkite, tai kalnų name gyvenantis filosofas, kuris turi intymių santykių su erele. Taip, paukšte tokia. Kai skaitydamas bandžiau įsivaizduoti naratyvą, vizualiai akyse iš karto mačiau Japonijos Hokaidą, filosofas yra labai melancholiškas ir kiek vangokas, na, o gyvuliai, reiškiantys kur kas daugiau nei atrodo slenkant teksto paviršiumi, murakamiška hiperklasika. Ar tai knygos trūkumai? Ne, tiesiog viskas taip yra.

Pasakojimas įdomus ir intriguojantis, todėl knyga rankinėje ar ant miegamojo staliuko ilgai neužsilaikys. Tekstas sklandus, lengvas sakinio struktūromis ir gana sudėtingas savo vidumi. Kaip ir daugelis gerų maginio realizmo ar siurrealizmo tekstų „Dangaus valdovai“ turi pamąstyti verčiančių detalių, o pabaiga, paaiškinanti viso kūrinio leitmotyvą – erelę, nuostabiai netikėta, puiki.

Šios knygos trūkumas tas, kad neskaitant pabaigos ji tokia pati, kaip ir daugybė kitų kūrinių. Kaip ir sakiau, ji ilgai neužsilaikys ant miegamojo staliuko, tačiau perskaičius galvoje irgi neturėtų ilgai išlikti. Bet jau aš nesijaučiu blogai, kad perskaičiau šią knygą, bet gerai irgi nesijaučiu. Tiesiog perskaičiau. Viskas. Imu kitą knygą. Perskaitysiu dar kelias knygas ir sunkiai prisiminsiu, apie ką ši išvis buvo.

Kitas labai keistas dalykas – erotika. Skaitant vyresnių vyrų autorių kūrinius pamažu ima atrodyti, kad kiekvieną reikšmingą reikalą galima meniškai pateikti per erotiką, seksualines fantazijas ar panašiai. Šioje knygoje pagrindinio veikėjo linija be erotinių susikirtimo taškų nebuvo turbūt tik tarp kursioko, brolio ir žmonos. Tačiau erotiškos buvo jo ir dviejų merginų, dukros bei paukščio linijos. Argi kai tau apie 50 metų, nebeįmanoma idėjų perduoti kažkaip kitaip? Čia ne kaltinimas, ne kritika. Čia toks labiau pamąstymui. Intelektualesnis.

Pirštu rodau į šitą knygą ir sakau: Murakami gerbėjai ir vidutinio amžiaus vyrai, griebkite!

Jaroslavas Melnikas, „Dangaus valdovai“, Alma littera, 2016, 200 p.