Varlės beveik išnaikintos, raganosius galime pamatyti tik zoologijos soduose, kuriuose šie vangiai veisiasi. Šikšnosparnių lavonai JAV nukloję ištisų urvų grindis. Tokį pasaulį, kurį naikiname, mums vaizduoja knyga „Šeštasis išnykimas: ne vien gamtos istorija“, už kurią autorė 2015 metais apdovanota Pulicerio premija.
Elizabeth Kolbert savo knygoje bando parodyti, kad žmonės yra atsakingi už šiuo metu vykstantį šeštąjį gyvūnijos ir augmenijos išnykimą. Pirmuosius penkis žemės istorijoje sukėlė įvairios stichinės nelaimės, pavyzdžiui, į planetą rėžęsis asteroidas. Kai kurias rūšių mirtis lėmė pasikeitęs klimatas, vandens rūgštingumas ir panašiai. O štai žmonės, teršdami aplinką ir naikindami natūralią gamtą, sėkmingai kuria dar vieną išnykimą.
Autorė kaltina išvystytą susisiekimą tarp skirtingų žemynų, kuris lėmė įvairių rūšių išnykimą. Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje žūsta europietiško grybelio paveiktos varlės, kitas grybelis žudo amerikietiškus šikšnosparnius. Įvairūs atvežtiniai augalai ir gyvūnai ne savo aplinkoje sparčiai prisitaiko ir ima naikinti vietinius konkurentus. Dėl to pasaulyje kasdien mažėja gyvūnų ir augalų rūšių.
Tačiau E. Kolbert nėra pamokslaujanti autorė, kaltinanti vien tik taršą ir šiuolaikines technologijas. Rašytoja knygoje analizuoja tai, kokie žmonės, kaip rūšis, buvo prieš kelias dešimtis metų ir, jos teigimu, mes visada naikinome kitus gyvūnus.
Pavyzdžiui, viena iš knygoje analizuojamų teorijų yra ta, kad neandartaliečius išnaikino žmonės, tačiau prieš tai su jais dauginosi, todėl šiuolaikinių žmonių DNR iki 4 proc. yra neandartalietiška. Žmonių ankstyvą polinkį naikinti rūšis autorė grindžia ir tuo, kad iš esmės visos didelių gyvūnų rūšys išnyko dar prieš dešimtis tūkstančių metų, vos toje vietoje pasirodydavo žmogus. Anot E. Kolbert, lėtai besidauginančioms rūšims žmonių akmeninės ietys ir strėlės buvo pražūtingos.
Autorė sugeba labai sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai ir suprantamai gamtos moksluose nepasikausčiusiam skaitytojui. Taigi, net ir tie, kurie iki šiol nesidomėjote aplinkosauga, gamtosauga ar biologija, nesunkiai galėsite suprasti tekstą.
Skaitytoją turėtų nustebinti ir tai, kad autorė pasakoja ne šiaip sausą teoriją. Jeigu E. Kolbert rašo apie nykstančias varles, tai pati taip pat yra pabuvojusi mokslininkų ekspedicijose, kur ieškojo išlikusių gyvų šaltakraujų. Jeigu autorė pasakoja apie mirštančius koralinius rifus, tai pasakoja ir apie savo įspūdžius, kai prie vieno iš rifų nardė.
- Kolbert nerašo apie tai, ko nėra mačiusi, lietusi ir perpratusi, todėl knyga yra gyva, užburianti ir įtraukianti.
Knyga tuo pačiu yra skatinimas imtis veiksmų, mažinti taršą ir labiau rūpintis nykstančiu pasauliu bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Visgi gaila, kad šis kūrinys lietuvių kalba pasirodė tik praėjus ketveriems metams nuo publikavimo JAV. Tačiau, manau, knyga papuoš ne vieną lentyną ir puikiai tiks šalia tokių knygų kaip „Sapiens“.
Elizabeth Kolbert „Šeštasis išnykimas: ne vien gamtos istorija“ Baltos lankos, 2018, 320 p.